Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras sulaukė pagyrų Vokietijos spaudoje: „Pranoko lūkesčius“

Iš dvylikos gastrolėse sugrotų koncertų daugiausiai atgarsių sukėlė Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pasirodymas prestižinėje Kiolno filharmonijoje. Žymiausias profesionalus klasikinės muzikos blogas Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje „Klassik-begeistert“ po šio koncerto rašė: „Klausydami F. Mendelssohno „Itališkosios simfonijos“ pasijaučiame tarsi keliautume kartu su orkestru. Euforiška pirmoji dalis taip trykšta džiaugsmu, kad smuikai, regis, griežia tiesiog nesulaikomi. Tačiau G. Rinkevičius nepaleidžia jo paties prieš 35 metus įkurto orkestro vadžių iki pat galo. Savo dirigavimu puikiai iliustruoja tai, ko ir pats moko profesoriaudamas muzikos akademijoje Vilniuje: meno duoti ženklą, kurį nedviprasmiškai galėtų suprasti kiekvienas. Nė vieno bereikalingo judesio ar tokio, kuriuo tiesiog norėtų pasirodyti – aiškiai atvaizduojami pageidaujami tembrai, dinamikos ir frazuotės.“

„Klassik-begeistert“ autorių Petros ir dr. Guido Grassų teigimu, F. Mendelssonhno „Itališkoji simfonija“ ir ypač jos baigiamoji jos dalis reikalauja didžiulio virtuoziškumo. „Čia orkestras iš Lietuvos gerokai pranoko mūsų lūkesčius. Nepaisant greito tempo, visos instrumentų grupės ryškiai girdisi, aiškiai treliuoja skersinės fleitos, o pučiamųjų garsas išlieka švarus net ir pakartojimuose. Styginiai taip pat nieko nesuvelia, toli gražu. G. Rinkevičius žino, ko gali reikalauti iš savo orkestro. Tai veikia – ir dar kaip!“

Nuskambėjus paskutiniams simfonijos akordams, gausiomis ovacijomis publika iškvietė orkestrą bisui. „Net neįsivaizduojame, kaip būtų galima tai pranokti. Absoliučiai netikėtai bisui į sceną išnešama perkusija, trombonai, tūba ir dar daugiau varinių pučiamųjų instrumentų. Pasigirsta mums dar iki šiol negirdėta orkestrinė Astoro Piazzollos „Libertango“ versija (aranžuotė Rimanto Giedraičio – aut. past.), stulbinančiai atlikta orkestro ir jo solistų, įterpiant už širdies griebiantį trimitų solo. Ir taip greitas tempas dar labiau greitėja įspūdingu accelerando. Publika tampa nevaldoma – salė tiesiog šėlsta!“, – rašo Petra ir dr. Guido Grassai portale „Klassik-begeistert“. 

Muzikos apžvalgininkas Stefanas Pieperis interneto žurnalui „Orchestragraben“ apie Kiolno filharmonijoje skambėjusią Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliektą F. Mendelssohno „Itališkąją simfoniją“ rašė: „Orkestro iš Lietuvos entuziazmo buvo neįmanoma pažaboti.“

Lichtenšteino dienraštis „Liechtensteiner Vaterland“ apžvelgė paskutinį Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gastrolių turo koncertą: „Vaduco salėje susirinkusiems klausytojams koncertavo aistringai ir žaismingai pasirodęs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, su dideliu įsijautimu vedamas dirigento Gintaro Rinkevičiaus.“ Dienraštis skyrė dėmesio orkestro atliktiems M. K. Čiurlionio preliudams: „1911 m. miręs kompozitorius per muziką pateko į dailę ir apjungė abi šias meno formas. M. K. Čiurlionis tapė tai, ką komponavo, ir komponavo tai, ką tapė. Tą vakarą skambėję jo simfoniniai peizažai kartais netgi įžiebdavo L. van Beethovenui būdingą jėgą ir norą labiau pasidomėti šio mums mažai pažįstamo kompozitoriaus kūryba.“

Lichtenšteine kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertavo ir pianistas Lukas Geniušas, kuris atliko F. Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 e-moll, op. 11. „Jau orkestro atliekama įžanga nuskambėjo kaip galinga simfonija. Jam nutilus, pasigirdo pirmieji pianisto išleidžiami lengvučiai lyg plunksnos garsai – jis perėmė tris orkestro prieš tai atliktas temas. Grodamas laisvai improvizavo, kūrinys skambėjo taip, lyg būtų sukurtas šiais laikais. Romanso dalyje solistas garsus privertė šypsotis, tai priminė V. Bellini operų arijas: pianisto Luko Geniušo scenoje išburtas pasivaikščiojimas vaizduotėje mėnesienos šviesoje. O rondo dalyje atsigręžė atgal į šokio pasaulį. Jei pradžioje jo atliekama melodija buvo lengva kaip muilo burbulai ir sklandė salėje, tai dabar ji buvo įžeminta, sukosi kartu su orkestru pašėlusiame šokyje, vis iš naujo pabrėžiant tai, kas jau girdėta prieš tai. Koncertas fortepijonui baigėsi Vivace, Luko Geniušo rankoms lakstant klavišais kvapą gniaužiančiu greičiu. Publika šoko nuo kėdžių, nugriaudėjo sužavėtų stovinčių klausytojų plojimai. Publika išsiprašė dviejų bisų; abu jie skambėjo taip, lyg būtų ten vietoje sukurti paties Luko Geniušo. Tačiau jis sugrojo F. Schuberto valsą ir pabaigai dar vieną F. Chopino kūrinį – etiudą.“

Po pertraukos Vaduce skambėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekama F. Mendelssohno „Itališkoji simfonija“. „Su nauju polėkiu kartu su savo aistringuoju dirigentu Gintaru Rinkevičiumi įstojęs simfoninis orkestras iš Lietuvos iškart prikaustė publiką. Allegro vivace buvo atliktas neįtikėtinu tempu, tuo pačiu sukuriant kuo skaidriausias akustines erdves. [...] Paskutinėse dviejose dalyse žvalumas niekur nedingo; tai šuoliuodamas kartu, tai šokio žingsneliu, lengvu garsu dirigentas tvirtai valdė savo orkestrą, uždegdamas skleidžiama energija ir duodamas tikslius nurodymus kaire ranka, o dešine tą patį darymas batuta. Orkestras su dirigentu visą laiką išliko vienas darinys – tai buvo galima justi ir išgirsti kiekvieną akimirką. Ir po šio kūrinio sužavėta publika šaukė „bravo“, plojo stovėdami ir išsiprašė dar vieno biso. Orkestras grakščiai atsidėkojo publikai atlikdamas Astoro Piazzollos „Libertango“ ir taip išlydėdamas ją iš šio uždegančio koncerto idealia baigiamąją nata. Tai buvo geriausia energijos dozė gerai metų pabaigai“, – rašė Lichtenšteino dienraštis „Liechtensteiner Vaterland“.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerto nepraleido ir dienraštis „Augsburger Allgemeine“: „Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas jo įkūrėjo ir meno vadovo Gintaro Rinkevičiaus, šį kartą gausiai susirinkusią teatro salės publiką labiausiai sužavėjo labai vientisu ir dinamiškai išsiskiriančiu skambesiu. [...] Šis išskirtinis orkestras taip pat džiugino klausytojus savo gimtosios šalies muzika – nacionalinio kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūrinių – preliudų – ciklu. Itin originalus kūrinys, kuriam būdingos šiuolaikiškos, bet kartu ir himniškos frazės, o į jas puikiai įpinta liaudies muzikos ir tradicinių įtakų. Šio išskirtinio koncerto pabaiga, nuvedusi į pietus, visiškai atitiko klausytojų dvasią: F. Mendelssohnas į savo „Itališkąją simfoniją“ sudėjo kelionės įspūdžius. [...] Ir čia orkestras pasirodė galantiškai ir labai įvairiapusiškai, džiugindamas itin sužavėtą publiką.“