Specialiai spektakliui pjesę rašo dramaturgas Sigitas Parulskis. Pagrindinį Ūbo Caro-Putino vadmenį kuria aktorius Vytautas Anužis. Scenografijos dailininkas – Gintaras Makarevičius. Lėlių dailininkė – Julija Skuratova. Kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.
„Kaip ir daugelis kūrėjų šiandien, susiduriame su iššūkiu, – kaip kalbėti apie jau antrus metus Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą pasekmes žmogui ir apskritai humanitarinei sferai, kurias dar sunku išmatuoti? Praėjusį sezoną Jaunimo teatre pasirodę užsienio režisierių Sergejaus Loznicos ir Arpado Schillingo spektakliai „Erinijos“ ir „Barbarai“ buvo bandymas tai daryti platesnėje istorinėje perspektyvoje, išsakant teatro visuomeninę poziciją. Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Ūbas Caras“ ją plėtos kitaip ir kitu meniniu registru“, – sako Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga.
XIX a. pabaigoje dvidešimtmetis prancūzų meninio avangardo chuliganas Alfredas Jarry sukūrė karingo idioto Ūbo portretą. Kaip niekas kitas, jis tapo XX a. savimylų diktatorių eros pranašu. Balaganinė nevykėlio Ūbo realybė yra išvirkštinė diktatorių sukeltų revoliucijų ir karų tikrovei, kurios pagrindiniai veikėjai siekė ne šiaip pakeisti pasaulį, bet įtvirtinti savo asmens kultą. Viskas baigdavosi panašiai, kaip „ūbiadoje“ aprašė Jarry – dideliu fiasko. Tik su begale žmonių aukų. Šiandien sakome, kad istorija nieko neišmokė. Priešingai, – jos falsifikavimas inspiruoja XXI amžiaus karus. Naujųjų laikų diktatoriai nuo savo pirmtakų skiriasi nebent tuo, kad faktų klastojimą ir melą pavertė pagrindine valstybine ideologija ir ja užglušino milijonų sąmonę.
Lietuvos teatre ryškiausią Jarry pjesės interpretaciją 1977 m. Kauno dramos teatre sukūrė režisierius Jonas Vaitkus. Anuometinis kauniečių „Karalius Ūbas“ tapo maištinga menine akcija ir tikru iššūkiu sovietmečio stagnacijai. J. Vaitkaus mokinys G. Varnas savo „Karaliaus Ūbo“ interpretaciją sieja su visai kitu laikmečiu, bet ne mažiau priešinasi išoriškai pasikeitusio mūsų laikų pasaulio, kuriame įsitvirtina nauji diktatoriai, stagnacijai.
Kovų už Nepriklausomybę laikais nebuvo abejingų G. Varno kurtiems „Šėpos“ teatro vaidinimams. Juose pulsavo laiko nervas. Pasak režisieriaus, jis nutraukė savo „Šėpos“ teatro veiklą, „kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės. Paskui retsykiais kas nors vis pasakydavo, kad reikėtų atgaivinti Šėpą. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Bet niekada nekilo noro vėl tai pradėti. Iki dabar, kai supratau – toks teatras, politinis kabaretas – tai karo laiko teatras. Todėl yra prasmės tą tradiciją, kuri, beje, yra dar ankstesnė ir siekia 1939 metus, kai Vilniuje veikė lenkiška studentiška „Szopka Wileńska“, o joje vaidino Hitlerio lėlė (!), dar kartą atgaivinti vykstant karui jau XXI amžiuje ir su naujais personažais”.
G. Varno „Ūbas Caras“ su paantaršte „XXI amžiaus Šėpa“, anot režisieriaus, „turėtų būti juokingas, bet anaiptol ne linksmas“: „du spektaklio stilistiniai „pamatai“: Ūbo pasaulis, kuriame gyvena, murkdosi, stumdosi, rėkia, loja ir dainuoja Ūbas-Putinas su savo gauja ir Šėpos teatras-spinta, kurioje tilps „Pasaulis“ nuo Makrono, Orbano, Šolco iki Baideno ir Zelenskio lėlių. Vakarai, kurių merkantiliškas ir veidmainiškas santykis su naujuoju Rusijos caru leido jam išbujoti, pasijusti lygiu tarp lygių, pradėti karinius konfliktus“. Jame „mes, laisvi žmonės, laisvasis pasaulis, didžiuojamės savo vertybėmis, jas ginsim, bet geriau, kad to neprireiktų “
Pasak pjesės „Ūbas Caras“ autoriaus dramaturgo S. Parulskio – „Tai tirono, tiksliau, eilinio, menko valdininko virtimo tironu istorija. Ūbo, banalios vidutinybės, banalaus blogio įsikūnijimo istorija. Absurdiška, bet kruvina, todėl ne tik juokinga, bet ir šiurpoka. Man patinka surastas santykis su dokumentika: faktinė realybė maitina prasimanytąją, o prasimanytoji apibendrina, paryškina ir galiausiai įprasmina faktinę tikrovę. Blogis banalus, nors, deja, neįveikiamas, nes jis kiekviename iš mūsų ir, sulaukęs progos, įgauna tiek galios, tiek valdžios, kad pasidaro sunkiai sutramdomas. Negaliu sunaikinti blogio, bet galiu iš jo pasijuokti, ir kai juokiuosi, man šiek tiek lengviau”.
„Ūbas Caras“ – režisieriaus Gintaro Varno ir dramaturgo Sigito Parulskio originali politinio „Šėpos“ teatro variacija pagal prancūzų rašytojo Alfredo Jarry pjeses apie Ūbą. Didžiausią populiarumą pelniusi Jarry pjesė „Karalius Ūbas“ parašyta pačioje XIX a. pabaigoje. Ūbo personažas tapo XX a. savimylų diktatorių eros pranašu. Balaganinė nevykėlio Ūbo realybė yra išvirkštinė diktatorių sukeltų revoliucijų ir karų tikrovei, kurios pagrindiniai veikėjai siekė ne šiaip pakeisti pasaulį, bet įtvirtinti savo asmens kultą.
Ūbas yra tipiška Vidutinybė, Menkysta. Įdomi ir gana tiksli André Bretono įžvalga, kad Ūbas yra Z. Freudo „Id“ – „TAI“ (priešingai „ego“), kažkoks vidurkis pačios primityviausios žmogiškosios dalies, susijusios su pirmykščiais instinktais – galios, valdžios, turtų ir t.t. siekimu. Kartu Ūbas yra tam tikras bendras mases pakerinčio primityvo vardiklis. O gal kaip tik tokio masėms ir reikia, nes jo primityvi asmenybė labai artima joms? Ūbas yra ir tobulo prisitaikėlio fenomenas – jis kaip chameleonas susilieja su aplinka, kurioje atsiduria ir, jei reikia, tampa nematomas. Ar jums nepanašu į šiandieninį Rusijos carą?, – klausia spektaklio režisierius G. Varnas.
Pasak pjesės „Ūbas Caras“ autoriaus dramaturgo S. Parulskio, tai tirono, tiksliau, eilinio, menko valdininko virtimo tironu istorija. Ūbo, banalios vidutinybės, banalaus blogio įsikūnijimo istorija. Absurdiška, bet kruvina, todėl ne tik juokinga, bet ir šiurpoka. Man patinka surastas santykis su dokumentika: faktinė realybė maitina prasimanytąją, o prasimanytoji apibendrina, paryškina ir galiausiai įprasmina faktinę tikrovę. Blogis banalus, nors, deja, neįveikiamas, nes jis kiekviename iš mūsų ir, sulaukęs progos, įgauna tiek galios, tiek valdžios, kad pasidaro sunkiai sutramdomas. Negaliu sunaikinti blogio, bet galiu iš jo pasijuokti, ir kai juokiuosi, man šiek tiek lengviau.
Spektaklis „Ūbas Caras“ – tai režisieriaus ir jo suburtos talentingų kūrėjų komandos bandymas grįžti prie kovų už Nepriklausomybę laikais G.Varno atgaivinto politinio „Šėpos“ teatro žanro ir per jį pažvelgti į mūsų dienų pasaulio tikrovę.
1988 m. anuomet dar pirmakursis režisūros studentas G. Varnas su bendramoksliais atkūrė „Šėpos teatro“ tradicijas, siekiančias 1939 m., kai Vilniuje veikė lenkiška studentiška „Szopka Wileńska“. Vos keletą metų gyvavę nauji „Šėpos teatro“ spektakliai tapo ryškiu kultūriniu-politiniu reiškiniu mūsų šalyje. Spektakliuose „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“ aktoriai valdė po keletą politikų lėlių: „Šėpos“ (arba tiesiog „spintos“) viršutinėse lentynose reiškėsi Lenino, Stalino, Hitlerio, Dzeržinskio, Gorbačiovo karikatūros, kovoję su Landsbergio, Brazausko, Prunskienės, Šepečio, Juozaičio ir kitų atgimstančios Lietuvos veikėjų figūromis. Visų veiksmus stebėjo Angelas ir Giltinė.
Režisierius G. Varnas prisimena, kad „Šėpos teatro“ veikla pasibaigė, kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės. Po to karts nuo karto kas nors vis pasakydavo: „reiktų atgaivinti Šėpą“. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Bet niekada nekilo noras tą vėl pradėti. Iki dabar, kai supratau – toks teatras, politinis kabaretas – tai karo laiko teatras“.
Režisierius: Gintaras Varnas
Vaidina: Vytautas Anužis, Aldona Bendoriūtė – Gadliauskienė, Matas Dirginčius, Nerijus Gadliauskas, Giedrė Giedraitytė, Sergejus Ivanovas, Irmantas Jankaitis, Karolis Kasperavičius, Matas Sigliukas, Dalius Skamarakas, Dovydas Stončius, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Donatas Želvys,
Dramaturgas: Sigitas Parulskis
Scenografas: Gintaras Makarevičius
Kompozitorius: Martynas Bialobžeskis
Lėlių ir kostiumų dailininkė: Julija Skuratova
Šviesų dailininkas: Vilius Vilutis
Režisieriaus asistentas: Lukas Petrauskas
