Lietuvoje gana dažnas svečias M. Svoboda už „tarptautinį indėlį savo idėjomis ir koncepcijomis į muzikos bei jos atlikimo meno vystymąsi“ 2008-aisiais pelnė prestižinį Žemutinės Saksonijos žemės apdovanojimą kategorijoje „Muzikos inovacija“.
Atlikėjas, dirigentas ir kompozitorius 12 metų dirbo su legendiniu, XX a. Europos muziką formavusiu vokiečių kompozitoriumi Karlheinzu Stockhausenu. Kartu grojęs ar atlikęs iškilių pasaulio kompozitorių kūrinius menininkas pastarųjų dešimtmečių šiuolaikinės muzikos lauką įvertino perfrazuodamas Franką Zappą: „Naujoji muzika nėra mirusi, ji tik juokingai kvepia“.
Artėjant koncertams, kalbėjomės su menininku ne tik apie jo kūrybinį kelią bei instrumentą, bet ir apie šiandienos muziką Lietuvoje bei pasaulyje.
– Jūs ne kartą lankėtės Lietuvoje. Kokią matote mūsų šiuolaikinės muzikos sceną?
– Esu labai dėkingas, kad koncertuoti Lietuvoje esu kviečiamas gana dažnai. Ši viešnagė bus jau trisdešimta nuo 1995-ųjų, kai čia atvykau pirmą kartą. Tai liudija, kad Lietuvoje šiuolaikinės muzikos scena išties aktyvi. Jai būdinga ilgametė naujovių tradicija, giliai įsismelkusi į visą muzikinę kultūrą.
– Ir anksčiau atlikote lietuvių kompozitorių kūrinių, čia plėtojote kūrybinį bendradarbiavimą. Kaip mūsų muzika skamba jums, kokia ji Europos kontekste?
– Mano kūrybiniai ryšiai čia visada yra ypač įdomūs. Čia jaučiu stiprų ryšį su poetika, dainavimo tradicija. Pavyzdžiui, kompozitoriaus Ričardo Kabelio kūriniai yra gana eksperimentiniai, bet juose visada jaučiu ryšį su dvasia. O būsimajame koncerte su „Chordos“ skambės Ramūno Motiekaičio kūrinys, kuris yra gana sudėtingas, bet vis tiek „dainuoja savo prigimtimi“.
– Esame pratę tromboną matyti tarp kitų instrumentų orkestruose, džiazo grupėse, o šiuolaikinės muzikos kontekste, ypač kamerinėse sudėtyse ar kaip soluojantį girdime gana retai. Kuo jus žavi trombonas, kaip jis atsiskleidžia šiuolaikinės muzikos kontekste?
– Šiuolaikinės muzikos neatskiriu nuo džiazo ar klasikinės muzikos. Trombonas puikiai dera ir šiame, ir kituose kontekstuose. Žinoma, šiuolaikinė muzika jam teikia kur kas daugiau galimybių nei klasikinė iki 1950-ųjų.
Vis dėlto daugiausia šiuolaikinių grojimo technikų, kurias naudoju, yra atėjusios iš džiazo ir jo konteksto – pavyzdžiui, dainavimas grojant, multifonika (daugiabalsumas – red.). Visos technikos buvo išbandytos kitur, prieš įsiliedamos į šiuolaikinės muzikos sritį.
– Teigiate, kad bendradarbiavimas su kompozitoriumi Karlheinzu Stockhausenu, tęsęsis nuo 1984 iki 1996 metų, buvo esminis laikotarpis jūsų kūrybinio kelio formavimesi. Kaip jis paveikė jūsų suvokimą apie muziką?
– Kai pradėjau dirbti su K. Stockhausenu, man buvo vos 23-eji. Tie dvylika metų, koncertuojant ir bendradarbiaujant su juo, ir buvo mane formuojantis periodas. Šiandien kurdamas muziką galiu aiškiai matyti Stockhausen kūrybos mano kūrinių muzikinei architektūrai. Galbūt tai turėjau savyje ir prieš tai, o galbūt ir ne.
– Koncertuose Zapyškyje, Klaipėdoje ir Vilniuje tarp kitų kūrinių išgirsime ir garsųjį K. Stockhausen „Tierkreis“ („Zodiakas“). Kuo ypatingas šis kūrinys?
– Jis yra „atviros instrumentuotės“ – turi tik melodiją ir akompanimentą, užrašytą panašiai kaip partija pianinui, bet sumanytą perteikti įvairiais kitais instrumentais. Atlikėjas ar keli atlikėjai daro savo kūrinio versiją, ir tai – didžioji interpretacijos dalis, kurioje daug laisvės.
Versija trombonui ir styginių kvartetui, kurią išgirsite koncerte, yra paremta mūsų su Stockhausenu sukurtąja 1988 metais.
– Esate ne tik trombonininkas, bet ir dirigentas bei kompozitorius. Kaip šios skirtingos kūrybos sritys dera jūsų veikloje? Yra žinoma, kad dvidešimt metų buvote nustojęs kurti.
– Šios trys skirtingos sritys ir papildo viena kitą, ir užima skirtingą vietą mano gyvenime. Muzikos komponavimas – ilgai išliekanti forma, o grojimas – dabarties akimirkos. Dirigavimas irgi yra momentinė forma, tačiau ir bendruomeninė veikla, kuria galiu moderuoti atlikėjų muzikalumą ir meistriškumą.
Kiekviena iš šių veiklų reikalauja skirtingos laiko apimties ir savitos disciplinos. Taip, 20 metų nekūriau muzikos: buvau užsiėmęs atlikėjo veikla, gimė vaikai, bet svarbiausia, – niekas man nesiūlė ką nors sukurti. O vieną dieną paprašė ir bam – vėl pradėjau kurti!
– Daug kur esate dirbęs su tokiais žymiais ir gana skirtingais kompozitoriais, kaip Peteris Eötvösas, Helmutas Lachenmannas, Wolfgangas Rihmas ar Frankas Zappa. Kokias matote globalias tendencijas šiuolaikinėje muzikoje per pastaruosius kelis ar daugiau dešimtmečių?
– Esu itin skeptiškas dėl naujosios muzikos „sveikatos“. Perfrazuojant Frank Zappa, „naujoji muzika nėra mirusi, ji tik juokingai kvepia“.
Muzikos linija, atkeliaujanti iš L. Berio, J. Cage'o, L. Nono, K. Stockhauseno ir kitų korifėjų, yra tik viena gija daugybėje labai skirtingų srovių. Nėra vienos „šiuolaikinės muzikos“, bet – daug jų. Tai kelia iššūkių koncertų rengėjams ir publikai taip pat, nes sunku įvardyti ir apibūdinti, kas skambės. Paprastas sprendimas – žadėti staigmeną.
Šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalio „Muzikos ruduo“ koncertai su Mike Svoboda ir styginių kvartetu „Chordos“ vyks gruodžio 13–17 dienomis Senojoje Zapyškio bažnyčioje, Klaipėdos kultūros fabrike bei Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje. Plačiau apie renginius rasite www.muzikosruduo.lt.
