Choreografė Aira Naginevičiūtė kviečia į šokio filmų vakarą Kauno mieste

Kaune užaugusi ir pirmus žingsnius scenoje žengusi menininkė jau daugiau nei trisdešimt metų puoselėja šiuolaikinį šokį mūsų šalyje. Kartu su kūrėja šokio keliu keliauja žinomi Lietuvos šokio menininkai – jos mokiniai, kolegos, bendraminčiai. Programoje pristatoma dokumentinių šokio filmų serija „Airos šokis“ bei vienas naujausių choreografės darbų, projektas kūnams „Alkis“, leis artimiau pažinti Airos Naginevičiūtės kūrybą, Lietuvos šiuolaikinio šokio istoriją bei ją kuriančias asmenybes.

Lapkričio 30 d. 19 val. Lietuvos šokio informacijos centro ir teatro sudaryta kino programa kviečia Kauno menininkų namuose pamatyti trijų režisierių skirtingais laikotarpiais sukurtus dokumentinius šokio filmus apie Airą Naginevičiūtę ir jos bendražygius.

Iš Meksikos kilęs kino kūrėjas, režisierius Carlos Tapia savo filmo-retrospektyvos „Punktyrinė linija“ eskizu apima esminius Airos Naginevičiūtės kūrybos laikotarpius ir faktus. Šokio pradžia Kaune bei trupės „Fluidus“ įsteigimas, maištas ir absoliutus konformizmo atsisakymas, kelias į Vilnių ir kūrybinės tapatybės vystymas, „AIROS“ įkūrimas. Visus šiuos žingsnius sekė žinoma teatro prodiuserė Kristina Savickienė, kurios pokalbis su Aira Naginevičiūte tapo filmo ašimi.

„Goda Laurinavičiūtė – viena svarbiausių visų mano spektaklių atlikėja, jos unikalus gebėjimas transformuotis kuria atraminį tašką mano darbuose“, – viename interviu paminėjo Aira Naginevičiūtė. Režisierius Marius Paplauskas kuria šokio menininkės portretą kino kalba. Siužetas nukelia mus į Godos Laurinavičiūtės šokio kelio pradžią, paliečia jos asmenybę ir atidengia užkulisius,  leisdamas pasinerti į kūrybinius procesus, kurie dažnai lieka nematomi žiūrovų akiai.

Šokio ir kino kūrėja, filmo „Airos šokis“ režisierė, Greta Grinevičiūtė, paklausta, ką jai buvo svarbu pasakyti filme apie savo mokytoją, kolegę, bendramintę Airą Naginevičiūtę, atsakė: „Aš norėjau bent šiek tiek priartėti ir parodyti Airos asmenybę, jos mąstymo būdą, požiūrį į gyvenimą. O kartu – atskleisti, kiek daug žmonių ji yra palietusi, kiek daug menininkų su ja dirbo ir ėjo kartu. Kartais gali pasirodyti, kad Aira yra vienas karys lauke, bet taip nėra, jos kūryba yra apie žmones“. 

Pati Aira Naginevičiūtė labai šiltai atsiliepia apie filmų programą: „Kino vakaro metu bus parodyti dokumentiniai filmai, kuriuose mano kūryba susilieja su man ypatingą reikšmę turinčių šiuolaikinio šokio menininkų – Dariaus Stankevičiaus, Godos Laurinavičiūtės, Agnietės Lisičkinaitės, Erikos Vizbaraitės, Sigitos Juraškaitės, Gretos Grinevičiūtės ir kitų kūrybiniu identitetu. Nenuilstančiame kūrybiniame procese jie yra mano bendrakeleiviai, su kuriais mane sieja ilgų ieškojimų, kūrybinio džiaugsmo, stiprių išgyvenimų, praradimų ir atradimų bendrystė. Kai kurie iš šių menininkų atėjo į mano gyvenimą profesinio kelio pradžioje, kiti gi puoselėti šokiu nuo pat jų vaikystės, taip brandinę save šokiui, augdami ir augindami mane. Šiandien žiūrėdama ekrane į juos bei stebėdama skirtingus savo kūrybos etapu, užfiksuotus kino juostoje, matau šią persipynusią begalybę. Tai mane jaudina“.

Daugiau nei trisdešimt metų kurianti choreografė teigia, kad projektas kūnams „Alkis“ žymi jos naujo kūrybinio ciklo pradžią. Tai prasmės, pokyčių, paieškų pilnas periodas, kuomet dedamas ne taškas, o daugtaškis. „Esu ilgai brandinanti kūrėja, nes kūrybą reikia išnešioti ir išsupti kaip kūdikį. Dabar, pabaigus vieną etapą, jį paleidžiu ir keliauju toliau“, – sako Aira Naginevičiūtė.

Projektas kūnams „Alkis“, kurį galima bus išvysti gruodžio 1–2 d. išskirtinėje erdvėje, Kauno geležinkelio stotyje, kelia prasmės klausimą, kai nepasotinamai alkstama vienokio ar kitokio išsipildymo, ieškoma kas yra alkį malšinanti prasmė. Pasitelkus filosofų Gilleso Deleuze’o ir Pierre-Félixo Guattari geismų mašineriją, buvo sukurtos unikalios šokėjų dramaturginės linijos, o spektaklio scenoje išdėstomi 15 stiklo cilindrų leidžia patiems žiūrovams nuspręsti, kaip projektuoti savo kūną.

„Rodyti savo spektaklius arba kitus darbus Kauno mieste – tai tarytum sugrįžti namo, būtent Kaune šokis įtraukė ir nebepaleido“, – teigia choreografė. Čia prasidėjo choreografės kūrybinis kelias, kuris vėliau nusidriekė per pirmuosius šokio festivalius ir reiškinius Lietuvoje  bei užsienyje. „Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose Lietuvoje buvo žinomas tik baletas ir liaudies šokiai, šiuolaikinis šokis lietuviams buvo nematoma ir nepriimtina meno forma. Jo atstovai natūraliai tapo maištininkais, netgi sąmoningai niekam nesipriešindami. Tai paskatino mano vidinį poreikį ieškoti kūrybinės tapatybės, gavau imunitetą bei sąžiningos kūrybos sampratą, kuri iki šiol padeda išgyventi ir plėtoti savo veiklą?“, – viename iš interviu dalinasi šokio menininkė.

Galvodama apie darbo Kauno mieste laikus, Aira Naginevičiūtė pabrėžia, kad šio miesto žiūrovai visada būdavo itin žingeidūs ir nebijantys naujovių, tad kiekvienas sugrįžimas į gimtąjį miestą jai reiškia galimybę kurti dialogą su žiūrovu.