Henrikas vaikystėje lankė teatro studiją ir rengėsi tapti aktoriumi. Tačiau mamos valia – ji manė, kad aktorystei scenoje labai pravers ir fiziniai įgūdžiai, tad berniukas pradėjo lankyti ir cirko mokyklą. Nors jam patiko cirko treniruotės, tačiau jis vis dar rengėsi tapti aktoriumi ir po mokyklos įstojo į Stokholmo menų universitetą. Kita vertus, per šias studijas pasiilgo cirko, todėl nuvyko pusės metų stažuotei Fratellini mokykloje Paryžiuje, čia sutiko keletą tautiečių su kuriais kartu jie nusprendė įkurti cirko trupę Švedijoje. Tai buvo 1995 m., dabartinės garsiausios Šiaurės kraštų šiuolaikinio cirko organizacijos „Cirkus Cirkör“ pradžia.
2000 m. jis sutiko Louise, kuri šoko nuo mažumės, bet kartą paauglystėje pamatė šiuolaikinio cirko spektaklį ir suprato, kad ilgainiui tuo norėtų užsiiminėti. Tada ji atrado „Cirkus Cirkör“ treniruočių salę, kur sutiko Henriką. Taigi, poros profesinis gyvenimas cirke trunka maždaug tiek pat, kiek ir šiuolaikinio cirko Švedijoje istorija. Jie išgyveno įvairias patirtis ir laiko prasme šioje srityje jaučiasi it švedų cirko dinozaurai.
Tuo tarpu paklausti, kodėl pasirinko cirko studijas Maskvoje, atlikėjai teigia, jog tuo metu jų šalyje aukštosios cirko mokyklos dar nebuvo, tad vieno akrobatikos trenerio patarimu jie pasirinko porinės (kitas terminas anglų kalba – „hand to hand“) akrobatikos mokslus Rusijos sostinėje. Pasirinkimą lėmė ir tai, kad ten dėstė legendinis treneris Borisas Belochvostovas. Šiuo metu Henrikas ir Louise nebeturi jokių ryšių su ta mokykla – visi buvę bendramoksliai pasklidę po pasaulį. Louise vėliau Stokholmo šokio ir cirko universitete baigė cirko choreografijos magistro studijas.
Akrobatų pora, dabar auginanti du vaikus, pripažįsta, kad derinti šeimos ir artistų gyvenimą yra tam tikras iššūkis. Kažkuriuo momentu jiems teko spręsti – ar nutraukti sceninį gyvenimą ar, priešingai, išnaudoti šį iššūkį profesinei patirčiai. Taigi, repetuojant „Korobka“, spektaklį, kurį švedai dabar ir pristato Visagine bei Naujojoje Vilnioje, vaikai dažnai būdavo kartu, aplink. Jiedu dažnai negalėdavo išmėginti tų ar kitų triukų – tai būtų buvę per rizikinga greta vaikų. Tačiau vietoje to, kad sutriktų (ko, aišku, irgi pasitaikydavo), jie nusprendė situaciją išnaudoti kūrybai – įrašinėjo vaikų balsus ir triukšmą, galvodami, kad tai pasitarnaus spektaklio garsinei aplinkai.
Vaikų akrobatikos triukų jie kol kas nemoko: vaikai susidomėjimo tam nerodo. Henrikas ir Louise teigia, jog šis pasirinkimas turi ateiti iš vidaus, jam tenka pasišvęsti. Nors jiedu labai mėgstą šį amatą – pripažįsta, jog vis tik būtų sunku jį rekomenduoti kitiems.
Komentuodami diskusijas dėl terminų „tradicinis“, „naujasis“ ar „šiuolaikinis“ cirkas, švedų artistų pora teigia, jog jaučiasi gerai abiejuose – ir tradicinio, ir šiuolaikinio cirko – pasauliuose. Tačiau su laiku jiems tapo įdomiau ne tiek atlikinėti triukus, kiek tyrinėti akrobatinės praktikos ir porinės akrobatikos reiškinius. O tai juos savaime atitolino nuo tradicinio cirko kontekstų.
Tuo tarpu sportinę akrobatiką, plačiai ir seniai praktikuojamą Visagine, jie laiko artima cirkui – tai esąs tiesiog kitas kontekstas. Labai daug cirko artistų yra įvaldę būtent sportinės akrobatikos pagrindus. O kadangi sportuoti paprastai pradedama vaikystėje – artistai būna labai stipriai įvaldę akrobatikos techniką.
Lapkričio 21 d. akrobatų pora pasirodė Visagine, o lapkričio 22 d. 19 val. – Naujojoje Vilnioje, Vilniuje (Dūmų fabrike). Tai – jau trečioji H.Aggerio ir L.Bjurholm von Euler viešnagė Lietuvoje – prieš keletą metų jie viešėjo „Naujojo cirko savaitgalyje“ Vilniuje, o šių metų birželį – „Cirkuliacijos“ festivalyje Kaune. Jie žavisi Lietuva ir tuo, kad čia yra tiek žmonių, kuriančių meną, kad yra tiek šiuolaikinio cirko festivalių.
