„Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį į buvusį ir esamą laiką, į čia buvusius ir esančius žmones, įvykius ir į save“, – teigė lėlininkas, režisierius ir aktorius Linas Zubė, sukūręs spektaklį, analizuojantį senųjų Klaipėdos krašto gyventojų, šišioniškių, likimus pokariu ir ankstyvaisiais nepriklausomybės metais.
Spektaklyje L. Zubė pasakoja dokumentišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atkilėlių žemaičių šeimos vaikas, pokariu persikėlusių į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių naujakurių.
Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika.
Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. Spektaklyje L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.
„Spektaklis „Šišion“ – kelionė laiku į kruvinųjų žemių teritoriją, pokario Klaipėdos kraštą“, – apie spektaklį sakė istorikė Rūta Matimaitytė.
„Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai atsitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais vietinių žmonių daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastine buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai. Tik likę raudonų plytų atminties likučiai bylojo – kadaise čia būta kitokio gyvenimo“, – spektaklį lydinčioje brošiūroje rašo ji.
„Šį kartą norėjau pabūti su savo vaikyste, su tuomet pažintais žmonėmis, su draugais, apraudot liūdną jų likimą. Pradėjęs spektaklį, supratau, kad mylėjau juos. Mane patį tas nustebino. Tada buvo didesnė čia gyvenusių lietuvininkų, šišioniškių, klaipėdiškių bendruomenė, daugiau jos paliktų ir ženklų.
Šiandien ši bendruomenė mažiau beišsiskiria savitumu. Atlietuvinta. Kas lėmė nykimą, kiek dėl to kalti–nekalti mes, atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos? Ką mes ir mūsų tėvai darėm ne taip? Gal dar galime išsaugoti tai, kas liko?“ – klausia spektaklio dramaturgas, lėlių ir scenografijos autorius L. Zubė.
„Lėlių teatras yra arčiau vaizduojamojo meno nei žmonių teatras. Todėl, mano galva, jį daug įdėmiau stebi, žinodamas, kad jame nėra nieko nereikalingo, kad viskas, ką matai, yra ne šiaip sau rodoma. Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį, kur žodis atveria ištisą kosmosą.
Daryti spektaklį suaugusiems tik dėl to, kad padarytum suaugusiems – neįdomu, beprasmiška. Kita vertus, neinfantilus lėlių spektaklis vaikams yra ir suaugusiems. Svarbu, kiek ir kokio turinio jame yra. Stengiuosi, kad mano spektakliuose ir vaikai, ir suaugę rastų kažką sau. „Šišion“ tema nevaikiška, ir spektaklio raiška tokia, kad į jį kviečiame žiūrovus tik nuo dvylikos metų“, – pridūrė režisierius.
„Pirmiausia pradėjau gailėtis, kad neišmokau klaipėdiškių tarmės. O turėjau tokią galimybę. Kaimynų vaikai kalbėjo vokiškai, ir aš su jais taip pat (ko pats nebepamenu). Bet jiems ėmus lankyti mokyklą, ėmėm bendrauti lietuviškai. Nė į galvą neateidavo mintis, kad jie ir mes – ne tas pats.
Tėvas kaimo šventėse vaidindamas intermedijas – taip vadinom trumpus sceninius anekdotus – mėgdžiodavo jų tarmę taip, tarsi kurtų sceninį charakterį, tokį sceninį rūbą, kuriame paslepi save ir jautiesi laisviau. Kas nors galėjo tame įžvelgti ir pašaipą. Bet ar buvo kas įžvelgė?
Kaimyno Beno gąsdinančias manifestacijas dėl prarastos žemės ilgai laikiau ligonio kliedesiais, nesąmonėm. Pasijuokdavom prisiminę. Tik vėliau pradėjome suprasti, iš ko pasijuokėme, kur gyvenome, kas tie žmonės buvo, kuo tapo ir kuo galėjo tapti, jei ne tos geopolitinė audros, kuriose kentėjome visi. Bet mes atvykę šišion galėjom būti jautresni“, – apie spektaklio istorinį kontekstą pasakojo jo autorius L. Zubė.
„Istorija – tai ir santykiai. Niekas neatsiranda šiaip sau. Turime suprasti, kokios mūsų patirtys lėmė šį nejautrų, neempatišką mūsų požiūrį į žmones, kuriuos nejučia, po truputėlį išstūminėjom į paraštes“, – pabrėžė jis.
Spektaklis „Šišion“ lapkričio 15 d. bus rodomas Klaipėdoje, Klaipėdos dramos teatre, lapkričio 22 d. Rietave, gruodžio 9 d. Panevėžyje. Daugiau informacijos linoleles.lt, bilietus platina Bilietai.lt.
