Kiekviena pasakojama istorija – labai individuali, kaip ir penkių operos kompozitorių – Martyno Bialobžeskio, Jono Jurkūno, Ryto ir Giedriaus Svilainių ir Lino Rimšos – braižas.
Pačiame kūrybinio proceso įkarštyje apie operą sutiko pasikalbėti valstybinio choro „Vilnius“ meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas, libreto autorius ir režisierius Alvydas Šlepikas bei kostiumų dailininkė bei scenografė Birutė Ukrinaitė.
– Jums teko dalyvauti kuriant įvairius miuziklus, operas, misterijas ir kitokių žanrų muzikiniais spektakliais. Kuo išsiskiria ši opera?
Artūras Dambrauskas: Iš tiesų valstybinis choras „Vilnius“ yra dalyvavęs įvairiuose sceniniuose spektakliuose ir skirtingų formatų scenos pastatymuose. Šios operos išskirtinis bruožas – siužeto tema. Ji ypatinga ir autoryste – tai net penkių kompozitorių bendrai kurtas projektas.
Alvydas Šlepikas: Tai keturių dalių opera, sukurta penkių kompozitorių. Būtent L. Rimšai kilo idėja suburti šią kompozitorių komandą ir bendrai sukurti operą. Linas pakvietė bendradarbiauti ir mane.
Be abejonės, ši opera yra išskirtinė savo tema, mes joje kalbame apie žmones,
sergančius tokiomis sudėtingomis ligomis kaip demencija ir Alzheimeris. Šie žmonės dažnai yra vieniši, tarsi pasiklydę kitoje dimensijoje. Sunku ir kartu su jais gyvenantiems žmonėms. Tai yra didelė problema, kurios negalime ignoruoti.
Birutė Ukrinaitė: Džiaugiuosi, kad šios operos siužetas nėra paviršutiniškas, priešingai – turi gilią mintį, kuri man yra artima, įdomi ir prasminga.
Scenografija – tai tarsi visa apjungiantis vardiklis, ji tarnauja muzikai, užpildo erdvę įvairiomis detalėmis. Kurdama scenografiją, stengiausi ją pritaikyti skirtingų teatrų erdvėms. Tikiuosi, kad šis sumanymas pavyks ir šioje operoje, nes rodysime ją įvairiuose Lietuvos teatruose.
– Šios operos tema, lyginant su kitais lietuviškais sceninės muzikos kūriniais, kiek neįprasta – dėmesys telkiamas į labai intymius, asmeninius išgyvenimus. Kaip kilo tokia idėja?
A. Dambrauskas: Iš pradžių, beveik prieš trejus metus su kompozitoriumi Linu Rimša svarstėme „popandeminės“ komedijos su politiniu atspalviu idėją. Prisijungus režisieriui ir scenaristui Alvydui Šlepikui, viskas pasisuko kita linkme, – jo pasiūlyta tema mus suintrigavo ir „užkabino“.
Žmonių, sergančių senatvinėmis ligomis, atskirtis ir vienatvė, manau, dar ilgai bus aktuali problema. Kita vertus, šių ligų ir problemos fone kuriamas naratyvas iškelia į paviršių amžinus filosofinius klausimus: „kas Aš?“, „kas Tu?“, „kas Mes esame?“, jie labai organiškai atskleidžiami siužete.
Muzika parodys, kaip šiuos akcentus pavyko sudėlioti visiems penkiems kompozitoriams.
A. Šlepikas: Kai pradėjome gvildenti operos temą, diskutavome su kompozitoriais, pasidalijome patirtimis, aš pasiūliau temą ir tam tikrą jos dėstymą. Paaiškėjo, kad ir kompozitoriai, ir kūrybinės komandos nariai, greičiausiai ir atlikėjai turime panašių patirčių.
Teatras, dramos spektaklis ar šiuolaikinė opera gali gvildenti įvairiausias temas, ir jos yra pakankamai universalios. Demencija – tai savotiškas žmogaus išėjimas: jis tolsta, gęsta ir užgęsta. Žmogus tarsi yra dar gyvas, bet dažnai nebeatpažįsta savo vaikų, praranda gebėjimus, it tai yra siaubingas procesas. Tokie atvejai pasitaiko dažniau, negu mums atrodo.
– Kaip šią temą įpynėte į scenografiją?
B. Ukrinaitė: Operos „Kas Aš?“ temos kuriant scenografiją ir kostiumus man leidžia įvairiomis išraiškos priemonėmis kalbėti apie žmogų ir laiką. Mane domina laiko tėkmė, nes mūsų gyvenimas tėra mirksnis istorijos bėgyje.
Šios operos tema man artima, nes mano krikšto mama, kurią vadinau „kūma“ (žemaitiškai), taip pat sirgo Alsheimeriu. Prisimenu, kaip sėdėjome su ja sode ir kalbėjomės, kad abi kartu įveiksime tą negandą… Tikėkime, kad po tokios patirties tapsime jautresni, geresni, labiau vertinsime vieni kitus ir patį gyvenimą.
– Kaip ši tema atsiskleis siužete ir muzikoje?
A. Šlepikas: Kiekvienas iš kompozitorius kūrė savo operos dalį. Pirmoji dalis vadinasi „Moteris, šaukianti balkone“. Jos veikėja, likusi viena namuose, nesuvokia, kas jai nutiko. Išėjusi į balkoną ji šaukiasi pagalbos. Grįžus namo sūnui, moteris jį apipila priekaištais ir klausimais.
Antroje dalyje „Drugeliai pilve“ motina pradeda pasakojimą apie savo gyvenimą – tarsi šviesos blyksniai grįžta jos prisiminimai apie meilę, sūnaus gimimą, jo brandą ir išėjimą į savarankišką gyvenimą.
Trečioji dalis „Kasdienybės vinys“ yra sūnaus pasakojimas mamai apie jo gyvenimą. Ketvirtojoje dalyje „Užmaršties salos“ patekę į tas rojaus salas žmonės pasakoja savo trumpas gyvenimo istorijas.
Kaip ir kokia raiška operoje atsiskleis šie pasakojimai, šiuo metu negaliu atskleisti. Tačiau operos muzika tikrai įdomi, kontrastinga, kartais – subtili, o kartais – bauginanti. Ji gali egzistuoti kaip visiškai atskiras kūrinys.
A. Dambrauskas: Kievieną iš keturių operos dalių sudaro trys paveikslai. Pirmosios dalies muziką sukūrė Martynas Bialobžeskis, joje pristatomi herojai – Motina ir Sūnus, iškeliami egzistenciniai klausimai: „kas Aš?“, „kas Tu?“
Jei pirmojoje dalyje kalbama apie gyvenimo saulėlydį, antroje J. Jurkūno sukurtoje dalyje – apie gyvenimo pradžią, vaiko gimimą, kūdikystę ir vaikystę. Ryto ir Giedriaus Svilainių muzika ir jos stilistika būdinga veržliam gyvenimo tarpsniui – paauglystei, studijų metams...
Brandžiam amžiui skirtoje dalyje gvildenamos filosofinės temos, epiloge grįžta savasties suvokimo klausimai: „kas Aš?“, „kas Tu?“, „kas Mes?“. Šios dalies muzikos autorius – Linas Rimša.
– Opera suvienijo skirtingų žanrų ir stilių muziką kuriančius kompozitorius. Kaip pavyksta suderinti skirtingą muzikos kalbą, estetiką?
A. Šlepikas: Vyko ir vyksta kūrybinis procesas – kompozitoriai klausė vieni kitų muzikos, dėliojo dermes. Žinoma, muzikos stiliai yra skirtingi, tačiau jie susiliejo į vientisą kūrinį.
A. Dambrauskas: Natūralu, kad operos dalys yra kontrastuojančios dėl skirtingo kompozitorių braižo, tačiau bendras naratyvas ir temos, filosofiniai klausimai ir
atsakymų paieška sutelkė ir suvienijo kūrėjus. Dar įdomiau, kai kiekvienas autorius jam skirtą paveikslą piešia savo muzikos kalba, estetika, nuspalvina savo požiūriu į gyvenimą ir jo raidą.
Įprasta, kad operose chorinė muzika išreiškia didesnės žmonių grupės emocijas ir jausmus. Tačiau šiame veikale nagrinėjami intymūs žmonių santykiai. Kaip sekasi juos perteikti?
A. Dambrauskas: Vienas operos „Kas Aš?“ dalykų, nebūdingų šio žanro kūriniams, yra choro dainavimas a cappella. Bus keli paveikslai, kuriuose siužetas perteikiamas a cappella dainavimu. Visi kiti sprendimai paaiškės, prasidėjus intensyvioms sceninėms repeticijoms su režisieriumi.
Jo užduotis – atskleisti išgyvenimus ir emocijas. Tikime režisieriaus gebėjimu motyvuoti ir „užkurti“ atlikėjus. Visi esame patyrę profesionalai, puikiai suprantame operos idėjas ir tikimės, kad pavyks jomis įtikinti žiūrovus, juolab kad pagrindinį Moters/Motinos vaidmenį kuria puiki operos solistė mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė.
A. Šlepikas: Esu rašęs ne vieną libretą, bet operos režisavęs nesu. Šis atvejis yra specifinis, nes dirbame su choru, kuriam tenka daug scenos judesio, šokio. Man, kaip režisieriui, tai neįprastas darbas, nes bendravimas su aktoriais ir su choro artistais bei muzikais skiriasi.
Muzikinis spektaklis yra įspraustas į muzikinių tempų, ritmų, leitmotyvų rėmus. Jaučiu didelį choro artistų azartą repeticijose – manau, jiems tai yra įdomi patirtis.
Šiuolaikinės vienaveiksmės operos „Kas Aš?“ premjera – lapkričio 25 d., 19 val. Vilniaus senajame teatre. Kiti spektakliai vyks Varėnoje (lapkričio 28 d.), Panevėžyje (Gruodžio 1 d.), Plungėje (gruodžio 6 d.) ir Alytuje (gruodžio 12 d.)
