Joje skambėjo dviejų festivalio kompozitorių „in focus“ kūriniai – Fazilo Say simfoninė uvertiūra „1914“ ir Toshio Hosokawos „Blossoming II“ – bei du instrumentiniai koncertai – Thomaso Adeso Koncertas smuikui „Concentric Paths“ ir Francesco Filidei „I Giardini di Vilnius“ violončelei ir orkestrui, sukurtas festivalio „Gaida“ užsakymu Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga.
Kūrinius atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Modesto Pitrėno, bei du ryškūs solistai – publiką nuo pat pirmų grojimo akimirkų pakerėjęs garsus vokiečių smuikininkas Christianas Tetzlaffas ir sostinės publikai neblogai pažįstamas italų violončelės virtuozas Francesco Dillonas.
Tai buvo trečiasis šiųmetės „Gaidos“ simfoninis koncertas ir antrasis, surengtas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (iš viso festivalyje įvyko 14 sceninių renginių). Vertėtų pasidžiaugti, kad visi trys festivalio simfoniniai vakarai sulaukė išskirtinio publikos dėmesio.
Lapkričio 4-osios koncertas buvo sausakimšas! Regis, „Gaida“ įrodė (žinoma, tai daugelio metų įdirbio rezultatas), kad ir naujosios simfoninės muzikos programos gali būti įdomios įvairiems klausytojams.
Suprantama, didelės reikšmės turi kūrinių ir ypač atlikėjų parinkimas, visgi šeštadienį skambėjusios programos niekaip nepavadinsi „kompromisine“, netgi atvirkščiai: joje buvo suderinti įvairūs akcentai.
Netgi vertinant platesniu kultūrologiniu žvilgsniu, ši programa išvengė uždaro europocentrizmo: japono Hosokawos ir turko Say kūriniai, nors ir sukurti absoliučiai vakarietiškam „instrumentui“ – simfoniniam orkestrui, leido pajusti kitų kultūrų estetikos dvelksmą. Naujo Vilniui skirto italų autoriaus kūrinio premjera – Filidei „I Giardini di Vilnius“, viena vertus, akcentavo mums – vietinei kultūros bendruomenei – aktualią sukaktį, tapo savotiška dovana miestui ir jo piliečiams svarbaus jubiliejaus proga, kita vertus, šio kūrinio užsakymas buvo net keturių institucijų tarptautinio bendradarbiavimo rezultatas.
Kūrinį užsakė festivalis „Gaida“, Genujos „Teatro Carlo Felice“, Tirolio „Klangspuren“ naujosios muzikos festivalis, o pasaulinė premjera įvyko „Radio France“ festivalyje „Présences“ š. m. vasario 12 d. Kiti atlikimai numatyti 2024 metais.
Svarbi ir atlikėjiškoji pusė – „Gaidai“ pavyksta angažuoti naujosios muzikos atlikimui pačius geriausius, pripažintus tiek Lietuvos, tiek ir pasaulinės klasikinės scenos muzikus. Be to, tie, kas greta „auksinio klasikos fondo“ imasi aukščiausiu lygiu atlikti ir dabar kuriamą muziką, paprastai pasižymi ryškia scenine individualybe, publikos itin vertinama, kuo galėjome įsitikinti lapkričio 4-osios koncerte išgirdę Christiano Tetzlaffo interpretuojamą Adeso Koncertą smuikui.
Tetzlaffo pavardę iki šio pasirodymo Lietuvoje greičiausiai žinojo tik gana siauras klasikos aktualijomis besidominčių melonamų ratas, tad itin džiugu, kad paklausyti koncerto, kuriame šis pasaulio scenose itin vertinamas solistas pirmą kartą pasirodė Lietuvoje, susirinko gausi ir išties įvairi publika. O svarbiausia, Tetzlaffo atliekamas Thomaso Adeso Koncertas „Concetric Paths“ buvo priimtas itin šiltai.
2005 m. Berlyno festivalio ir Los Andželo filharmonijos orkestro užsakymu sukurtas opusas jau sukaupė įspūdingą atlikimų istoriją, galima pasidžiaugti, kad joje dabar figūruoja ir Vilnius.
„Concetric Paths“ savitai pratęsia ir sukoncentruoja šiuolaikybėje savo žanro tradicijos atbalsius ir impulsus – nuo Brahmso, o gal ir Bacho, iki Bergo, Ligeti, leisdamas atsiskleisti ir solistui, ir turtingos faktūros orkestrui. Kūrinys koncertiškas, gerai išryškina smuikininko partiją. Tetzlaffas, tiesą sakant, publikos simpatijas pelnė tik įžengęs į sceną – jis buvo laukiamas (Adeso Koncertas skambėjo vakaro pabaigoje).
Tik nuskambėjus pirmiesiems smuiko garsams, sodriam jo tonui, tapo visiškai aišku – klausomės meistro. Tai smuikininkas, visiškai susiliejantis tiek su smuiku, tiek su atliekama muzika. Labai išraiškinga frazuotė, tačiau neperspausta perteklinės interpretacinės retorikos, manierizmo.
Išraiškos, jausmo yra tik tiek, kiek reikia, bet ir ne mažiau – kūrinys suskamba visa savo muzikine įtaiga. Buvo gražiai išryškinta lyrinė kūrinio kulminacija – Koncerto lėtoji dalis, turinti čakonos bruožų. Bet ir žaismingasis finalas nestokojo charakteringumo. Kūriniui nuskambėjus solistas dar turėjo pagriežti ir bisą – tai buvo Bachas. Griausmingos ovacijos reikalavo daugiau, tačiau šiam „daugiau“, matyt, reikėtų žvalgytis kitų Christiano Tetzlaffo koncertų (gal kada nors ir vėl Lietuvoje?) arba įrašų.
Adeso „Concentric Paths“ užbaigė koncertą labai šviesia, pakylėjančia nata. O pradėjo vakarą Fazilo Say uvertiūra „1914“, kuri, kaip nurodo pavadinimas, skirta dramatiškai Pirmojo pasaulinio karo sukakčiai paminėti. Kūrinį 2014 m. užsakė Belgijos nacionalinis orkestras kaip dalį didesnio projekto – jame po naują kūrinį parašė Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių šalių kompozitoriai.
Say opusas atstovavo Turkijai, kuri kare dalyvavo kaip Osmanų imperija, ir būtent karui pasibaigus, kaip ir daugelis tautinių Europos kraštų (taip pat ir Lietuva), Turkija paskelbė esanti nacionalinė respublika. 1923 m. ji buvo pripažinta Lozanos sutartimi, tad šiais metais Turkijos Respublika mini savo 100-metį.
Festivalyje „Gaida“ spalio 22 d. vykusio susitikimo su Fazilu Say metu jis pats pasakojo, kad gilinantis į Turkijos dalyvavimo kare istoriją, jį ypač sujaudino jaunų karių, dar iš esmės paauglių, masinės žūtys. Muzikoje temos dramatizmas atsiskleidė neoklasikinėmis, vietomis neoromantinėmis simfoninėmis priemonėmis, buvo girdėti galbūt kaip laikotarpio – XX a. pradžios – atspindys iš Mahlerio simfonijų atkeliaujančios intonacijos.
Visgi paradoksas – ritminę pulsaciją akcentuojanti kūrinio padala priminė... Juzeliūno sutartinių inspiruotą simfoninį stilių, o ir Balsio orkestrinį dramatizmą. Nors ir paremta turkiškomis intonacijomis, Say uvertiūra pasirodė gana artima lietuviškajam simfonizmui.
Taip pat koncerte skambėjo Toshio Hosokawos „Blossoming II“ („Žydėjimas II“, 2011) orkestrui. Šis autorius buvo plačiau pristatomas „Gaidoje“, be to, jis buvo vienas iš kompozitorių, šiais metais sukūrusių naujus Vilniaus jubiliejui skirtus kūrinius. Pavasarį jis premjeros proga viešėjo Vilniuje, tada buvo surengtas ir susitikimas su Hosokawa.
Jo orkestrinis kūrinys „Blossoming II“ akcentuoja japonų kultūrai ypač svarbų ryšį su gamta. Čia žydėjimas įkūnija simbolinę budizmo gėlę lotosą. Įvairiausius skambesio ir orkestrinės koloristikos niuansus kone tobulai atskleidė Modesto Pitrėno diriguojamas LNSO.
Šis orkestras ankstesniame „Gaidos“ koncerte jau griežė Hosokawos kūrinį (spalio 20 d. Koncertą smuikui su Akiko Suwanai), tad turėjo progos perprasti įvairiausių grupių skambesius mėgstančio akcentuoti autoriaus stilistiką. Drauge šį kūrinį galima priskirti šiuolaikinės pastoralinės simfoninės muzikos žanrui, kuriam priklausytų ir naujasis Filidei kūrinys „I Giardini di Vilnius“ („Vilniaus sodai, parkai“, 2023).
Italų kompozitorius Francesco Filidei pasiūlė gana netikėtą žvilgsnį į Vilnių. Šioje muzikinėje dedikacijoje nėra jokių dramatiškos istorijos refleksijų, priešingai – labai šviesus, sakyčiau, itališkai giedras žvilgsnis į Vilniaus sodus, žaliąjį Vilnių.
Kažin, kiek kompozitorius, kuris jau yra viešėjęs Vilniuje ir „Gaidoje“, pažįsta tuos sodus ir kas jį konkrečiai inspiravo: Bernardinų sodas, Vingio ar Kalnų parkas, Verkiai, o gal tiesiog – medžiuose skendinčio Vilniaus panorama? Europinėje tradicijoje tiek sodai kaip ypatinga miesto vieta (pvz., Florencijos Boboli sodai), tiek sodas kaip daugiabriaunė kultūrinė metafora, yra svarbūs.
Šiame kūrinyje natūraliai susijungė tai, kas lokalu, su tuo, kas globalu. O muzikoje išgirdome labai spalvingą, vietomis pastorališką, bet, visų pirma, itin išradingą, koncentruotą ir meistriškai suvaldytą muzikinį vyksmą.
Autoriaus patirtis kuriant kompozicijas šiuolaikinės muzikos ansambliams, dirbant ir eksperimentuojant su elektronine muzika (greta studijų Italijoje ir Prancūzijoje, jis tobulinosi ir IRCAM centre), leido ir į simfoninį orkestrą pažvelgti kaip į garsinių eksperimentų erdvę, kurioje visgi nuskamba ir atbalsiai iš „pastoralinės“ simfoninės praeities, kuriuose net galima išgirsti paukštelių čiulbėjimą...
O miesto sodo šmaikščiai piešiamą garsovaizdį šaižiai perskrodę švilpuko garsai priminė Haydno „metodą“ – timpano dūžius „Siurprizo“ simfonijoje publikai pažadinti. Solo violončelė itin organiškai įsiliejo į orkestrinę visumą, vietomis netgi su ja susiliejo. Francesco Dillonas jautriai vedė savo solinę partiją, išryškindamas būtinas kūrinio spalvas.
Baigiamasis „Gaidos“ koncertas, kaip ir kiti festivalio renginiai, leido pajusti intensyvų muzikinio gyvenimo pulsą ir dar kartą parodė, kad kultūrine prasme Vilnius yra europinė sostinė, kurioje galima išgirsti ryškiausius muzikinės scenos vardus ir muziką, dabar, aktualiuoju metu, skambančią daugelyje kitų svarbiausių Europos ir pasaulio scenų.
