„Operos pastatymo idėja itin priklauso nuo ją kuriančios komandos. Šiai premjerai ruošėmės gana ilgai: susitikinėti ir svajoti kartu su kūrybine komanda pradėjome nuo 2021-ųjų. Tada buvo nupiešti ir pirmieji eskizai“, – pasakojo S. Šimkūnaitė.
Dekoracijos pratęsia istoriją
Scenografė neslėpė, kad jai pačiai artimesnė šiuolaikinė vizualinė kalba. „Ši „Aida“ yra šiuolaikiška, nors supermodernių technologijų žiūrovai tikrai nepamatys. Kiekvienas objektas ar tūris scenoje yra stilizuotas. Stengiausi iš to, kaip matome ar įsivaizduojame Egiptą, sukurti trimatę grafiką.
Kolonos čia – kaip didžiuliai lotoso augalai, kuriantys scenos mikrokosmosą: jie auga iš pirmykštės pelkės, stiebiasi į viršų, o žiedai remia dangų. Šią idėją pasiskolinau iš Egipto šventyklų sandaros bei filosofijos. Man ji atrakino labai daug operos prasmių“, – atskleidė scenografė.
O piramidžių žėrėjimo mintį S. Šimkūnaitei pasufleravo skaityta knyga: „Toje knygoje keliautoja labai vaizdingai aprašė kelionę Nilu ir vakarinės saulės apšviestas, tarsi auksu žėrinčias piramides. Norėjau knygos suformuotą įspūdį parodyti scenovaizdyje. Taip pat bandžiau vaizdu perteikti meilės jausmą, nes esu įsitikinusi, kad dekoracijos turi pratęsti muzikos pasakojamą istoriją. Operoje aš visada noriu lenktis muzikai“, – tvirtino dailininkė.
„Aida“, kurios siužetas klostosi senovės Egipte, išsiskiria monumentalumu bei didingumu, būdingu G. Verdi muzikai. „Monumentalumas spektaklyje perteikiamas scenovaizdžio detalių tūriais, centrine kompozicija ir spalviškumu. Pasirinkau dvi pagrindines spalvas – juodą, turėdama mintyje derlingą Nilo prieigų žemę, palaikančią Egipto gyvybę, ir aukso (arba smėlinę), nes būtent smėlis išsaugojo mums senovės civilizacijos atmintį. Abi šios žemės ir yra Egiptas“, – sakė kartu ir geltonąjį premjeros logotipą sukūrusi S. Šimkūnaitė.
Įkvėpė senoji Egipto kultūra
„Operos kostiumų spalvinė gama primena Egipto freskas: naudoju žalsvą, melsvą, baltą, juodą, auksinę spalvas. Tačiau išskyriau pačią Aidą bei Etiopijos belaisvius: jie bus pasipuošę molio spalvos drabužiais.
Didžiausia inspiracija, kuriant operos personažų įvaizdį, tapo tradicinis Etiopijos kostiumas bei šukuosenos, o žiūrovai pamatys mano šiuolaikišką interpretaciją. Norėjau, kad Egipto ir Etiopijos tautos scenoje akivaizdžiai skirtųsi, kad iš pirmo žvilgsnio būtų aišku, kuris personažas iš kokio molio drėbtas“, – pasakojo „Aidos“ kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė.
Jai pačiai yra tekę lankytis Egipto sostinėje Kaire, tačiau Egiptas kelionėje liko beveik nepažintas. „Ruošiantis šiam spektakliui, teko daug skaityti, susipažinti su senąja Egipto kultūra bei jos vizualiuoju palikimu. Sunku net suskaičiuoti, kiek audio– ir videopaskaitų buvo išklausyta. Esu įsitikinusi, jog tik įsigilinęs į autentišką estetiką gali laisvai interpretuoti kostiumą ar laikmetį, o tiksliai atkartoti istorinių kostiumų neturėjau tikslo.
Visada įdomu kurti įsivaizduojamą pasaulį ir remtis savo fantazija, – bendraminčių komanda man tai leido. Aišku, viskas priklauso ir nuo bendros vizijos. Mūsų „Aidos“ kostiumai yra monumentalūs, tarsi iškirsti iš akmens, papuošalai ir galvos apdangalai – lakoniški. Kartu su režisieriumi ir scenografe bandėme atrasti, kuo senovės Egiptas galėtų būti įdomus dabar, stengėmės moderniai ir įtaigiai perteikti šios operos universalumą“, – pasakojo S. Straukaitė.
Kalbėdama apie kostiumų gamybos procesą, ji pasidžiaugė, kad LNOBT, kaip ir kiti Lietuvos muzikiniai teatrai, vis dar išlaikė tradiciją nuo pradžios iki pabaigos gaminti scenos kostiumus.
„Tuo pačiu apgailestaudama turiu pripažinti, jog daugumos kitų teatrų siuvimo cechai yra sunaikinti: jie tapo per didele našta arba prabanga. Sunku susitaikyti, bet kostiumų gamybos amato tradicijos Lietuvoje nyksta“, – konstatavo S. Straukaitė, pabrėždama, kad laiko save tikra muzikos mylėtoja ir kartu savosios profesijos fane, todėl kurti kostiumus operai jai yra didžiausias malonumas.
Septintasis „Aidos“ pastatymas
Ankstesnieji G. Verdi „Aidos“ pastatymai Lietuvoje atspindėjo neramią XX amžiaus ir kartu – pirmojo nacionalinės operos trupės šimtmečio istoriją.
Du kartus – 1927 ir 1934 m. – „Aidos“ premjeros išvydo scenos šviesą Valstybės teatre Kaune, trečiąkart – prasidėjus sovietų okupacijai. 1940-ųjų spalį. 1963 m. „Aidos“ premjeros afišos kvietė į senąjį Vilniaus teatrą J. Basanavičiaus gatvėje, o 1975 m. – į neseniai žiūrovams tarnauti pradėjusią dabartinę LNOBT sceną, išpuoštą garsaus dailininko Liudo Truikio scenovaizdžiais ir kostiumais.
1997 m. iš egzilio parvykęs režisierius Jonas Jurašas ir scenografas Adomas Jacovskis ten pat pateikė publikos teismui ypatingai drąsią ir todėl daug diskusijų sukėlusią pirmąją atkurtos nepriklausomybės laikmečio „Aidą“.
Ir štai – XXI amžius, antrasis nacionalinės operos trupės egzistavimo šimtmetis, ką tik rekonstruota LNOBT scena ir septintasis „Aidos“ pastatymas Lietuvoje. Nepraleiskite progos pamatyti, kokį žodį operos istorijoje tars mūsų amžininkai.
