Koncerto programoje buvo trys kūriniai: Kaijos Saariaho „Laterna Magica“ („Stebuklingas žibintas“), Žibuoklės Martinaitytės „Enheduana“ mecosopranui ir simfoniniam orkestrui ir turkų kompozitoriaus Fasilo Say Koncertas smuikui ir orkestrui „1001 Nights in the Harem“ („1001 naktis hareme“). Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) dirigavo maestro Robertas Šervenikas, solo partijas atliko Justina Gringytė ir Rūta Lipinaitytė.
Šią vasarą Paryžiuje mirusi Kaija Saariaho paliko didelį pluoštą subtilios muzikos. Jos klausymasis įtraukia, priverčia sekti nuostabias garsų transformacijas, kuriančias paslaptingą, gyvai banguojantį garsinį peizažą. Iš tylos į didžiulę išradingai naudojamų orkestro balsų masę arba atvirkščiai. Šis bangavimas veikia, kuria įtampą, ypač, kai staiga įsiveržia baugūs pučiamųjų, perkusijos ar dar kokio instrumento balsai. Tarp minoriško liūdesio, tragiškų kulminacijų ir tylos, į kurią galiausiai sugrįžtama.
Panašiai veikė ir koncerte skambėjęs opusas „Laterna Magica“, kurio pavadinimą autorė pasiskolino iš Ingmaro Bergmano autobiografijos. Kaip rašoma anotacijoje, šiai kompozicijai Saariaho panaudojo Bergmano sudarytą sąrašą būdvardžių, apibūdinančių įvairias šviesos rūšis. Sąrašas ilgas, tad nevardinsiu. Išverstus į vokiečių kalbą būdvardžius kompozitorė nurodė įvairiose kūrinio vietose deklamuoti orkestro muzikantams. Kūrinio premjerą atliko jį užsakęs Berlyno filharmonijos orkestras. Šiame koncerte išgirdau tik iš pirmųjų smuikų sklidusį šnabždesį, galbūt kiti šnabždėjo per tyliai.
Fazil Say jau buvo pristatytas kaip kompozitorius ir pianistas, dabar susipažinome su jo Koncertu smuikui. Orkestras buvo papildytas charakteringais perkusiniais instrumentais, kuriuos virtuoziškai valdė Pavelas Giunteris. Smuiko partiją atliko Rūta Lipinaitytė. Ši smuikininkė nuoširdžiai domisi šiuolaikine muzika, tad uždavinys imtis nežinomo koncerto jai nesukėlė jokių sunkumų, gal atvirkščiai, suteikė dar daugiau kūrybiškumo.
Lipinaitytė ypač dažnai atlieka naujus lietuvių kompozitorių opusus. Jos repertuare Felikso Bajoro, Eduardo Balsio, Vytauto Barkausko, Jurgio Juozapaičio, Jono Jurkūno, Arvydo Malcio, Algirdo Martinaičio ir kitų kompozitorių kūriniai. Daugelį metų atlikėja grojo Gidono Kremerio įkurtame orkestre „Kremerata Baltica“, su kuriuo kocertavo visame pasaulyje. Kaip solistė Lipinaitytė pasirodo su Lietuvos ir užsienio simfoniniais bei kameriniais orkestrais.
Didele muzikine patirtimi smuikininkė vadovavosi ir atlikdama turkų autoriaus muziką. Tam reikėjo pasitelkti ne vien gausias technines priemones, bet ir vaizduotę. Say anotacijoje apibūdino kiekvieną iš keturių koncerto dalių, o atlikėjai reikėjo suteikti muzikai gyvybę. Smuikas, jo balsas per visą kūrinį vyravo, sėkmingai perteikdamas rytietiškomis intonacijomis prisodrintus vaizdus, bet vietomis jis girdėjosi vis tik nepakankamai.
Vietomis muzika įgijo beveik regimą pavidalą, ypač tuose kaprizinguose motyvėliuose, pasak kompozitoriaus, skirtingų haremo moterų portretuose, kuriems Lipinaitytė suteikė ypatingo žavesio. Kompozitorius išnaudoja įvairias smuiko galimybes – visą diapazoną iki aukščiausių garsų, flažoletus, greito tempo pasažus, gausius „glissando“ ir kt. Visa tai Lipinaitytė atliko su virtuozės užmoju.
Jai būdingas energingas ir veržlus grojimo stilius ypač atsiskleidė trankių šokių dalyje, kai muzika skriejo greitu tempu, tarsi siautulingas gūsis. Trečiosios dalies melodija, mano galva, iškrenta iš kūrinio muzikinio konteksto. Kompozitorius sako, kad tai populiarios turkiškos dainos variacijos. Ši daina priminė Say fortepijono rečitalyje girdėtas balades su panašiomis melodijomis. Matyt, kompozitorius jas mėgsta ir naudoja tarsi tiltą, jungiantį sudėtingesnę muziką su platesne auditorija.
Beje, ketvirtoje koncerto dalyje kompozitorius grįžta į dominavusį muzikinį kontekstą ir kūrinį užbaigia labai aukštais tylutėliais smuiko garsais, primenančiais paukštelių cypsėjimą. O prieš tai – pastuksenimas pirštais į smuiko deką, tarsi žingsnių aidas, išeinant iš haremo...
Paskutinis koncerte – festivalio užsakymu sukurtas Žibuoklės Martinaitytės kūrinys mecosopranui ir orkestrui „Enheduana“. Jo pasaulinę premjerą ėmėsi parengti ir atlikti operos žvaigždė Justina Gringytė. Tiesą sakant, kompozitorė vokalinę partiją kūrė būtent jai, konsultavosi vokalinės technikos klausimais.
Gyvendama Niujorke Martinaitytė panirusi į šio miesto kultūrinį gyvenimą, kuriame pulsuoja įvairiausios idėjos ir nauji atradimai. Šumerų šventike ir poete ji susidomėjo pernai vykusioje jai skirtoje parodoje ir pasirodžius jos tekstams, naujai išverstiems į anglų kalbą. Autorė naudojo tekstą „Himnas Inanai“ iš kurio fragmentų susidėliojo savą istoriją.
„Kadangi yra išlikę tik teksto fragmentai, teko iš jų susikurti tarsi naują istoriją, kur daug kas nutylėta ar tik užsiminta, bet temos yra stebėtinai aktualios ir šiandien – nuo karo grėsmės iki gamtos katastrofų, priverstinės žmonių tremties iš gimtojo krašto ir lyčių ambivalentiškumo.“
Septynios kūrinio dalys atliekamos be pertraukos. Apie pritrenkiančiai atliktą vokalinę partiją reikėtų surašyti ilgą grandinę aukščiausių pagyrimų. Gringytė tiesiog įsikūnijo į himnų kūrėją ir kiekvienu savo atliktu motyvu tarytum ir kreipėsi į dievybę. Kiekviena frazė buvo padainuota su nepaprasta vidine jėga, įsitikinimu ir menine įtaiga.
Apie puikiai skambantį visuose diapazonuose jos balsą nesikartosiu, apie tai ne kartą rašyta. Bet šįsyk tame balse atsirado dar daugiau skambėjimo jėgos, spalvų, raiškos. Kūrinio tekstą buvo galima sekti internete, tačiau tiems, kas nesekė, apie jo prasmę bylojo solistės veidas, akys ir sutelkti judesiai.
Orkestras solistę palaikė, kūrė atitinkamą himnų atmosferą, nuo tylaus niurnėjimo, tarsi iš tolybių, iki nevilties kupinų tragiškų proveržių, palydimų griausmingos perkusijos trenksmų. Martinaitytė valdo orkestrą, išnaudoja visą jo spalvų paletę, suklusti verčiančius instrumentų tembrus, vaizduotę kurstančius netikėtus skambesius. Formuojama didžiulė vaizdinių ir jausenų skalė. Valstybinis simfoninis orkestras, vedamas patyrusios Roberto Šerveniko rankos, buvo jautrus ir dėmesingas partneris.
*
Toliau festivalyje „Gaida“ – lapkričio 3 d. Nacionalinėje filharmonijoje išskirtinis koncertas „Keturi Geniušai – keturi fortepijonai“ su Luku Geniušu, Anna Geniušiene, Petru Geniušu ir Juliumi Geniušu. Lapkričio 4 d. – pasaulinės smuiko žvaigždės Christiano Tetzlaffo (Vokietija), violončelės virtuozo Francesco Dillono (Italija) ir Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį „Gaida“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
