Ankstesniuose festivalio koncertuose jau skambėjo G. Ligeti opusai „Lux Aeterna“ ir „Lontano“, o spalio 26 d. Nacionalinėje filharmonijoje gausi publika susirinko išgirsti būtent kompozitoriaus šimtmečiui skirtą koncertinę programą, atliekamą festivalio svečio, žymaus pianisto Nicolaso Hodgeso.
Programą sudarė visa puokštė G. Ligeti Etiudų fortepijonui solo, György Kurtágo (1926) miniatiūra „Wandering in the Past“, G. Ligeti „Ramifications“ kameriniam orkestrui ir Koncertas fortepijonui ir orkestrui.
Pirmoji koncerto dalis buvo skirta vien soliniam pianisto pasirodymui. Programą pradėjo G. Ligeti „Cordes à vide“ iš Etiudų fortepijonui tomo Nr. 1. Ramus kvintų judėjimas užbūrė nuo pat pirmų sąskambių, o jautrus pianisto atlikimas nepaleido dėmesio. G. Kurtágo pjesė „Wandering in the Past“ į programą įtrauktas neatsitiktinai – G. Kurtágas buvo G. Ligeti amžininkas, jo draugas ir mokinys, o būtent ši miniatiūra ir yra skirta kompozitoriui.
Žavėjo šios miniatiūros subtilios harmonijos ir N. Hodgeso išgaunamas trapus garsas. Pirmąją koncerto dalį tęsė dar septyni G. Ligeti Etiudai – „Galamb borong“, „Fém“, „Arc-en-ciel“, „Vertige“, „En Suspenses“, „L‘escalier du diable“ ir „Coloana infinita“.
G. Ligeti Etiudai yra vieni sudėtingiausių kada nors parašytų kūrinių, praturtinę ilgą laiką brandintą fortepijoninės muzikos tradiciją ir ypač XX a. repertuarą fortepijonui solo. 18-os virtuozinių kūrinių rinkinyje kompozitorius kone sukūrė naują fortepijoninės muzikos kalbą. Įkvėpimo sėmėsi iš kuo įvairiausių šaltinių – nuo Conlono Nancarrowo poliritminio judėjimo iki sudėtingų Afrikos ritmų, nuo chaotiškumo, džiazo ir avangardo elementų iki ankstyvojo minimalizmo.
G. Ligeti Etiudų atlikimas iš pianistų reikalauja ypatingo pasiruošimo, dėmesio ir tam tikro virtuoziškumo lygio, todėl gyvai girdėti šiuos kūrinius Filharmonijos scenoje yra tikrai išskirtinis įvykis. N. Hodgesas stebina ypatingu meistriškumu – su kokiu lengvumu ir virtuoziškumu jis išgauna netgi sudėtingiausius pasažus.
Galbūt lyriškuose Etiuduose pianistas perdėm pamėgęs rubato tempą, kaip antai – Etiudas „Arc-en-ciel“, manyčiau, reikalauja tikslaus ritminio atlikimo, nors ir kupinas svajingų politonalių sąskambių, o kompozitorius natose nurodė, jog atlikti šį ediudą reikėtų kaip džiazo ar svingo kūrinį. Visgi išgauta visuma ir pianisto virtuoziškumas įtikino.
Antrojoje koncerto dalyje sceną užpildė Lietuvos kamerinis orkestras. Asketiškais ir tiksliais rankų mostais orkestrą valdė dar vienas festivalio svečias iš Jungtinės Karalystės dirigentas Jackas Sheenas (g. 1993). Koncertą tęsė G. Ligeti opusas „Ramifications“, sukurtas 1968 m. – tuo metu, kai kompozitorius dar nagrinėjo savo sukurtą mikropolifonijos arba „garsų voratinklio“ komponavimo techniką.
Šiame kūrinyje pusė styginių instrumentų yra suderinti ketvirtatoniu aukščiau, taip įtraukiant klausytojus į nepastovią ir nuolat varijuojančią harmoniją, kaip pats kompozitorius įvardina, „tarsi ji būtų supuvusi: harmonijos turi stiprų skonį, o pati muzika persmelkta irimu“.
Norėčiau pasidžiaugti, kaip gerai Lietuvos atlikėjai sugeba atlikti G. Ligeti muziką ir perteikti visą nuolat kintančių sąskambių gijų trapumą. Tikslūs dinaminiai pokyčiai, tylūs styginių klasteriai ir „supuvusi harmonija“ sukaustė dėmesį. Vienu metu pasirodė, jog visa salėje susirinkusi publika nuščiuvusi gaudė kamerinio orkestro atsargiai audžiamą garsų voratinklį.
Vakarą užbaigė G. Ligeti Koncertas fortepijonui ir orkestrui, sukurtas panašiu metu, kaip ir pirmoje dalyje atlikti Etiudai (Koncertas sukurtas 1988 m., Etiudai kurti 1985–1993 m., Etiudų knyga Nr. 3, kuri neskambėjo tą vakarą, sukurta 1995–2001). Šiuo dideliu keturių dalių opusu kompozitorius siekė atsiriboti nuo avangardo arba postmodernizmo, į muziką žvelgdamas kaip į „sustingusį laiką“.
G. Ligeti Koncertas fortepijonui reikalauja didelio atlikėjų susikaupimo ir pasiruošimo. Nenuginčijamas pianisto N. Hodgeso virtuoziškumas čia taip pat stebino, tačiau vietomis pasirodė, jog kiek trūksta subtilumo orkestro skambesyje.
Buvo smagu stebėti, kaip klausytojai bandomi instrumentų garso stiprumo demonstravimu, tačiau bendras orkestro ir perkusijos skambesio balansas pasirodė ne iki galo suvaldytas. Atrodė, jog orkestras į šio kūrinio atlikimą žengė tik viena koja, vietoj visiško panirimo į kompozitoriaus sukurtą „dabarties akimirką.“
Eidama į šį koncertą tikėjausi neišdildomo įspūdžio, pirmiausiai dėl to, kad G. Ligeti yra vienas mėgstamiausių mano pačios kompozitorių. Galiu drąsiai teigti, kad nepaisant kelių kritikos eilučių G. Ligeti šimtmečiui skirtas festivalio „Gaida“ koncertas labai pradžiugino kompozitoriaus muzikos gerbėjus. Tikėkimės, jog dabar sulauksime dar daugiau dėmesio G. Ligeti muzikai Lietuvos koncertų salėse.
*
Toliau festivalyje „Gaida“ – šiandien ir rytoj, spalio 27 ir 28 d., Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Meredith Monk & Vocal Ensemble koncertas, pradžia 19 val. Spalio 28 d. 21 val. renginių erdvėje „Kablys+Kultūra“ – garsaus vokiečių elektroninės muzikos kūrėjo Pantha Du Prince ir lietuvių elektroninės scenos menininko Vytauto V. Jurgučio naujausi darbai ir gyvi pasirodymai. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį „Gaida“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
