Man Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto duetas visą jų veiklos laiką (susikūrė 1989 m.) pirmiausia imponavo kaip naujų lietuvių autorių kūrinių iniciatoriai ir apskritai naujos muzikos atlikėjai. Jie „laužė“ pirštus ir turbūt tyliai keikė ne itin pianistiškai nusiteikusius kompozitorius, bet vis tiek grojo ir nemažoje dalyje kūrinių surado muzikos. Todėl ir rašyta jiems noriai. Viena tokių repertuaro viršukalnių buvo ir šiame spalio 25 d. vykusiame koncerte skambėjęs Broniaus Kutavičiaus „Disputas su nepažįstamuoju“ (1982). Duetas kasmet surengdavo po tokį koncertą filharmonijoje, kurio save gerbiantys muzikai stengdavosi nepraleisti. Programos nebūdavo atsitiktinės. Ne išimtis ir 24 d. koncertas. Jame ieškota balanso ir net tam tikros simetrijos: du lietuvių ir du užsienio autoriai, pirma dalis pradėta vieno dueto, vėliau kūrinys su fonograma, o antrojoje dalyje jau du darbai su mušamaisiais.
Koncertą pradėjo mums mažai žinoma, bet artima įprastam pianistiniam repertuarui Fazilo Say Sonata (2018), kurioje buvo atskleista ir temperamento, ir lyrikos, netgi tam tikrų turkų folkloro motyvų. Po jo skambėjęs Kutavičiaus darbas tapo prasmine koncerto kulminacija. Kaip ir daugelyje šio autoriaus kūrinių, čia labai tikslingai išnaudojamos visos priemonės, tarp jų ir gyvą muzikavimą papildanti fonograma. Pirmoje kūrinio dalyje – tai senųjų ragų skambesį primenantys pučiamieji, lyg iš senovės mus pasiekiantis aidas, teikiantis inspiracijų pianistams pradėti dialogą. Nuolatinis jų grįžimas tarsi asocijuoja, kad praeitis visuomet kartu su mumis. Fortepijonų sąskambiai į dalies pabaigą perteikia varpų skambesį. Antros dalies pasakojimas ramus, iš įrašo skambantys fortepijonai pasitelkiami ne tiek dėl garso masės, kiek dėl tam tikro aidėjimo, kas irgi suteikia sąšaukų su ankstesniais laikais. Trečiosios dalies tokatinis bėgimas puikiai susisieja su mūsų laikais. Jokiai kontempliacijai nebelieka vietos. Čia jau vyksta ne tiek disputas, kiek kiekvieno įstrigimas savo tiesos teigime. Kūrinys puikiai subalansuotas visais aspektais, labai gražus pianistų garsas, puikus tarpusavio derėjimas. Ne veltui koncertas numatytas transliuoti per Euroradiją.
Žibuoklės Martinaitytės „Unique Forms of Continuity in Space“ (2017) pateikia muzikoje dažnai sutinkamam amžinojo judėjimo įvaizdžiui vis kitą vidinį turinį. Asmeniškesnės jausenos ir didmiesčio nuasmeninantis gaudesys čia konkuruoja dėl dėmesio, mušamieji (Džiugas Daugirda ir Ernestas Verba) skambesį labiau paįvairina atspalviais.
Mažiausiai man atliepė koncerto pabaigoje skambėjęs Steve’o Reicho Quartet (2013), kuriame du pianistai rungiasi su dviem perkusininkais. Šis derinys gali itin raiškiai akcentuoti ritmą, o gali būti traktuojamas kaip energinių impulsų ir melodingesnių epizodų papildymai – tarsi išorinio spaudimo ir vidinės ramybės poreikio kontrastas. Reicho muzika dažnai skamba „Gaidoje“, bet panašu, kad jo minimalizmo modelis jau gana išsisėmęs.
* * *
Toliau festivalyje „Gaida“ – šį vakarą, spalio 26 d., Nacionalinėje filharmonijoje fortepijono garsenybės Nicolaso Hodgeso ir britų dirigento Jacko Sheeno diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro koncertas. Spalio 27 ir 28 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Meredith Monk & Vocal Ensemble koncertas.
Bilietus platina „Kakava.lt“. Tarptautinį aktualios muzikos festivalį „Gaida“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
