Anot rašytojo, pagrindinė istorijos idėja buvo ta, kad gyvenime vykstantys įvykiai ne visada gali būti moksliškai paaiškinti.
Prosperas Mérimée – prancūzų rašytojas, Prancūzų akademijos narys (1844). Jo kūryba įvairi ir visapusiška, nemažą jos dalį sudaro teoriniai meno, istorijos tyrinėjimai. Joje aptinkame tikslių žmogaus psichologinės analizės elementų, įvairių prieštaravimų, būdingų žmogaus gyvenimui ir prigimčiai, ironizuotų žmogaus vidinio pasaulio pergyvenimų, įdomių istorijos ir meno interpretacijų.
Net tie, kurie niekada nebuvo teatre, žino, kas yra Hamletas, taigi ir Šekspyras ... Visi žino ir Karmen. Ir nesvarbu, ar jie mėgsta operą ir baletą, ar yra jiems abejingi. Jie žino, kad tai ispanė ir gali sudainuoti populiariausią melodiją iš to paties pavadinimo operos. Tačiau su literatūrinių nuotykių ieškotoju Prosperu Mérimée parašiusiu romaną „Karmen“, įkvėpusiu žinomą kompozitorių G. Bizet, esame mažai pažįstami...
Draugavo su Napoleonu III
Prosperas Mérimée gimė chemiko ir dailininkės Leonoros šeimoje, tad nuo pat vaikystės galėjo lavintis, ugdyti savo meninį skonį. Paryžiuje jis baigė juridinius kursus, buvo paskirtas grafo D`Artu sekretoriumi, kuris vėliau tapo Prancūzijos istorinių paminklų ministru.
1830 m. jis keliavo po Ispaniją, susidraugavo su grafu Teba, jo žmona ir dukterimi Eugenija, kuri 1853 m. ištekėjo už imperatoriaus ir tapo Prancūzijos imperatoriene. P. Mérimée, kaip senas grafienės draugas, buvo artimas rūmų bičiulis, o imperatorienė Eugenija prie jo, kaip tikro tėvo, buvo labai prisirišusi.
Dėl to 1853 m. P. Mérimée buvo suteiktas senatoriaus statusas. Jis artimai draugavo su Napoleonu III-iuoju. Dar tebesimokydamas Paryžiuje, jis susipažino ir susidraugavo su A. M. Amperu, A. Štapferiu. Pastarojo tėvas savo namuose sukviesdavo mokslininkus ir menininkus. Tarp jų buvo anglų, vokiečių, italų ir rusų literatų. Čia rašytojas susipažino su Stendaliu ir L. Ch. Delekliuzu, kuris tuo metu redagavo vieną iš Paryžiaus laikraščių.
Literatūriniame pasaulyje P. Mérimée startavo būdamas vos 20 metų, kai draugams perskaitė savo parašytą dramą „Kromvelis“. Stendalis ją pagyrė, tačiau kūrėjas savo kūriniu buvo nepatenkintas.
1825 m. P. Mérimée išleido pirmą savo knygą „Klaros Gazul teatras“ (Theatre de Clara Gazul), kurioje buvo išspausdintos jo komedijos. Knyga buvo pristatyta kaip Ispanijos artistės kūrinys, bet tos artistės nuotrauka rodė, kad ten moteriškais drabužiais persirengęs autorius.
Po to pasirodė knyga „Guzla“ (Guzla, 1827), kur tiksli autorystė taip pat nebuvo nurodyta. Galiausiai P. Mérimée imasi rimtai dirbti ir 1828 m. išleidžia istorinę dramą „Žakerija“ (La Jacquerie). 1929 m. rašytojas spausdina seriją novelių, tarp kurių žinomiausios „Reduto paėmimas“ (L’enlevement de la redoute) ir „Mateo Falkone“ (Mateo Falcone).
Romano „Karmen“ autorius
Šalia kūrybos P. Mérimée daugiau nei 20 metų dirbo Prancūzijos istorinių paminklų generaliniu inspektoriumi. Tai suteikė jam galimybę daug keliauti ir aplankyti Prancūziją, Angliją, Vokietiją, Italiją. Keliaudamas jis rašė straipsnius apie meną ir keliones: 1835 m. „Užrašai iš kelionės po pietų Prancūziją“ (Notes d’un voyage dans le Midi de France), 1837 – „Etiudas apie religinę architektūrą“ (Essai sur l’architecture religieuse) ir daug kitų.
Grožinių kūrinių tuo laiku P. Mérimée beveik nerašė, tačiau skaitytojams įsiminė intymiomis psichologinėmis novelėmis – „Etruskų vaza“ (Le vase etrusque, 1830), – „Trik – trak partija“ (La partie de tric-trac, 1830), „Dviguba klaida“ (La double meprise, 1833), kurios sulaukė didelio pasisekimo.
Galiausiai P. Mérimée ėmėsi istorinių, fantastinių ir egzotinių siužetų. Prie tokių novelių priklauso „Skaistyklos vėlės“ (Les ames du Purgatoire, 1834), „Ilos Venera“ (La Venus d’Ille, 1837). 1840 m. išeina vienas geriausių P. Mérimée kūrinių apysaka „Kolomba“ (Colomba), kur rašytojas apdainuoja Korsiką. 1845 m. parašytas žymiausias P. Mérimée kūrinys – romanas „Karmen“ (Carmen), pagal kurią G.Bizet sukūrė žinomą operą.
Lietuvą pažino iš pasakojimų
Tapęs senatoriumi P. Mérimée neberašė literatūrinių kūrinių, daugiau gilinosi į meno teoriją, istoriją. Likus metams iki autoriaus mirties parašytas ir kitas žinomumo sulaukęs kūrinys – novelė „Lokis“ (1869), kurios veiksmas vyksta Lietuvoje (Žemaitijoje). Anot autoriaus, pagrindinė istorijos idėja buvo ta, kad gyvenime vykstantys įvykiai ne visada gali būti moksliškai paaiškinti.
P. Mérimée niekada nesilankė Lietuvoje. Ją jisai įsivaizdavo tik iš rašytinių šaltinių ir iš lietuvių bei lenkų, su kuriais susipažino Paryžiuje, pasakojimų. Nauja emigracijos banga plūstelėjo į Paryžių po 1863 m. sukilimo. Šioje emigrantų aplinkoje P. Mérimée susipažino su lenkų rašytoju Edmondu Choieckiu, pasirašinėjusiu Charleso Edmond'o slapyvardžiu.
Pastarojo knyga „Pavergtoji Lenkija“ jam tapo vienu iš svarbiausių informacijos apie Lietuvą šaltinių. Kitas P. Mérimée informacijos šaltinis buvo Adomo Mickevičiaus kūryba: poema „Ponas Tadas“ ir baladė „Trys Budriai“. „Lokyje“ poeto vardas minimas net du kartus: pirmąsyk, kai pateikiamas jo baladės vertimas, antrąsyk – kai aprašoma Žemaitijos giria ir žvėrių karalystė.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2022 m. pastatyta opera „Lokys“ – tai tikras „mistinis trileris“, žiūrovų dėmesį kaustantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia.
B. Kutavičiaus opera „Lokys“ yra sukurta Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, kuriame autorė interpretuoja P. Mérimée novelėje „Lokis“ atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia klausytoją į „laukinį kraštą“ – Žemaitijos gūdumą, – kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša gražiai bajoraitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.
XIX a. Žemaitija P. Mérimée kūrinyje vaizduojama kaip egzotiškas kraštas, civilizacijos paribys, pagoniškų burtų ir magijos persmelktas pasaulis.
Spalio 27 d. 18.30 val. operą „Lokys“ bus galima išvysti Klaipėdos Žvejų rūmuose.
