Vienas šių metų „Gaidos“ festivalio kviestinių kompozitorių – turkas Fazilas Say, pasaulyje dar žinomas kaip puikus pianistas. Sekmadienio vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambėjo jo kūrinių rečitalis, kuriame fortepijonu skambino pats jų autorius. Susidomėjimas koncertu buvo didžiulis – Filharmonijos salė vėl buvo pilna publikos, kuri menininkui negailėjo šiltų ir griausmingų ovacijų.
F. Say biografijoje rašoma, kad „koncertai su šiuo atlikėju – labiau betarpiški, atviresni, įdomesni; kitaip tariant, jie eina tiesiai į širdį“. Akivaizdu, kad atlikėjui pasirodymo metu ypač svarbu užmegzti ir palaikyti ryšį su publika. F. Say – turbūt vienintelis mano gyvai matytas pianistas, kuris taip atvirai siekė šio kontakto – tik ne žodžiais, o kūno kalba.
Atlikėjas koncerto metu su publika verbaliai nebendravo, tik prieš skambindamas bisus trumpai pristatė kūrinius. Užtat grodamas jis nuolat pasisukdavo į klausytojus ir mezgė akių kontaktą su sėdinčiais tiek parteryje, tiek balkone.
Matyti, jog F. Say stengiasi kuo labiau sumažinti psichologinį atstumą tarp klausytojo ir atlikėjo: jokio oficialumo, juolab pompastikos. Atitinkama buvo ir apranga: vietoje frako – marškinėliai ir laisvai krentantys atsagstyti marškiniai.
Šalia neabejotino pianistinio meistriškumo, toks neformalumas (arba biografijoje minimas betarpiškumas) greičiausiai yra vienas iš pianisto pasaulinės sėkmės ingredientų: tai tikrai „sušildo“ publiką, o kartu, sakyčiau, padidina ir atliekamų kūrinių (ypač savo paties) įtaigumą. Analogiškai, juk akių kontaktas kalbantis su žmogumi padeda užmegzti artimesnį ir stipresnį ryšį, įtikinti, kraštutiniais atvejais – ir užhipnotizuoti.
Koncertą pradėjo vienas naujesnių F. Say kūrinių – sonata „New Life“ (2021), kurią kompozitorius rašė pandemijos laikotarpiu. Kaip sako autorius, šis kūrinys yra apie viltį – muzikoje vaizduojami sveikimo procesas ir sugrįžimas į normalų gyvenimą.
Trijų dalių sonata išties gana vaizdingai perteikė tam tikras būsenas, kurias patyrėme skirtingais pandemijos laikotarpiais. Kūrinys prasidėjo naudojant išplėstines fortepijono technikas, užkabinant instrumento stygas ir užgaunant klavišus iš vidinės pusės, o harmonija ir ritmika bylojo apie chaotiškumą ir nerimą. Sonatos finalinėje dalyje galima girdėti gerokai daugiau šviesos, ypač – harmonijoje, kurioje atsirado gerokai daugiau orientacijos į tonalumą.
Jau pirmajame rečitalio kūrinyje atsiskleidė minėtas atlikėjo gebėjimas megzti ryšį su klausytojais, o taip pat – itin ekspresyvi ir laisvumu alsuojanti grojimo maniera. Apskritai, klausantis F. Say (tiek atlikimo, tiek pačių kūrinių), viena iš ryškiausių asociacijų yra laisvė – ritmo, ekspresijos, instrumento valdymo.
Kalbant konkrečiai apie jo muziką, ji yra išties „draugiška“ visokio pasirengimo klausytojams: taip, joje yra išplėstinių technikų ir ji nėra visiškai tonali, tačiau šie aspektai neapsunkina. Menininko kūriniuose susijungia klasikos, turkų folkloro ir džiazo elementai, iš pastarojo ypač – improvizacija. Atlikėjas ant scenos savo grojimo maniera išties labiau priminė ne klasikos, o džiazo atlikėją.
Taip pat nėra abejonių, kad F. Say apdovanotas didžiuliu pianisto talentu. Skambėję kūriniai atskleidė jo techninį meistriškumą ir laisvą, užtikrintą instrumento valdymą. Labai norint būtų galima pavadinti pianisto grojimą bravūrišku, tačiau neatrodo, kad virtuoziškumas jo kūriniuose ir atlikime būtų savitikslis, greičiau – kaip organiška savęs išraiška.
Ypač įspūdingai skambėjo paskutinės prieš bisus atliktos miniatiūros „Jazz Fantasies“ – trys fantazijos puikiai žinomų kūrinių (G. Gershwino „Summertime“, W. A. Mozarto „Turkų maršo“ ir N. Paganini Kapriso Nr. 24) temomis. Čia pianisto pirštai po klaviatūrą net ne bėgiojo, o skriejo neįtikėtinu vikrumu ir tikslumu.
Iš skambėjusių kūrinių didelį įspūdį paliko ir kompozicija „Black Earth“ (1997). F. Say ją sukurti įkvėpė populiari turkų baladė „Kara Toprak“ (jos autorius Aşıkas Veyselis). Jos tekste aprašomi vienatvės ir praradimo jausmai, kai lieka tik Juodoji žemė, Veyselio gimtojo Sivaso miesto kraštovaizdžio spalva. F. Say savo kūrinį „Black Earth“ apibūdina kaip meditaciją baladės „Kara Toprak“ temomis. Bene charakteringiausi šio opuso elementai – per visą kūrinį keliaujantis trijų natų motyvas ir turkų liutnios Saz garso imitacija, muzikai suteikę mistiško šarmo ir įsimintinumo.
Taip pat koncerte girdėjome romantiško skambesio „Mount Ida Ballade“ (2019), kurią kompozitorius parašė reaguodamas į medžių kirtimą Idos kalne. Kūrinio idėja – harmoninga žmogaus ir gamtos koegzistencija, nenaikinat silpnesnių už mus būtybių. Čia labiau atsiskleidė švelnesnė F. Say kūrybos pusė, kaip ir skambėjusiose dar keturiose baladėse. Jose – daugiau lengvesnio, „populiaresnio“ skambesio, kai kur balansuojant ties sentimentalumo ir banalumo riba.
Prieš koncertą vykusio susitikimo metu atlikėjas sakė, kad koncertas truks valandą, tačiau bisais bus galima pratęsti pasirodymą, „kiek norėsime“. Ir tai buvo tiesa – bisai prailgino koncertą dar kone pusvalandžiu. Pasirinkti kūriniai nustebino – pirmiausia tuo, kad tai buvo nebe paties F. Say muzika, o taip pat – savo solidumu.
Atlikėjas paskambino du Johanno Sebastiano Bacho opusus: Ariją iš „Goldbergo variacijų“ ir Ferruccio Busoni fortepijonui aranžuotą Čakoną iš Antrosios partitos smuikui solo. Beje, Bacho pasirinkimas tam tikra prasme labai derėjo prie paties F. Say muzikos: baroko laikais kūriniuose buvo daug improvizacijos, taip pat – improvizaciškai skambančių melizmų.
Grodamas Bacho kūrinius, F. Say buvo ne mažiau ekspresyvus, nei atlikdamas savo muziką. Tiesa, ypač skambant Arijai, mano skoniui kūniškos ekspresijos buvo per daug, ji kiek išbalansavo Bacho muzikos ramybę. O štai Čakonoje, kurią F. Say prieš atlikdamas pavadino „dramatiškiausiu kūriniu muzikos istorijoje“, intensyvi išraiška netrukdė, tik eigoje ėmė varginti nuolatinis, be galo stiprus forte – nors atlikėjas tikrai moka groti ir subtiliai piano. Tačiau apskritai abu bisai įtvirtino F. Say paliktą itin virtuoziško ir charizmatiško atlikėjo įspūdį.
Menuose, tarp jų – ir muzikoje, vis labiau tirpstant riboms tarp žanrų, o pačiai klasikinės muzikos scenai liberalėjant, buvo įdomu gyvai išgirsti atlikėją, kuris ryškiai atspindi šias tendencijas. Kartu F. Say koncertas buvo įspūdingas laisve alsuojančios meistrystės reginys.
*
Toliau Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“ – spalio 25 d. žymiausio Lietuvos fortepijonų dueto, Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės, koncertas, kuriame skambės Steve’o Reicho, Žibuoklės Martinaitytės, Fazilo Say ir Broniaus Kutavičiaus kūriniai. Spalio 26 d. – fortepijono garsenybės Nicolaso Hodgeso ir Lietuvos kamerinio orkestro, diriguojamo britų dirigento Jacko Sheeno, koncertas, skirtas naujosios muzikos klasiko György Ligeti šimtmečiui. Abu koncertai vyks Nacionalinėje filharmonijoje. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
