Visų pirma, „Open 3“ pasiūlė bene aktualiausią turinį. Kas yra aktualus? Lotyniškai „actualis“ – veiksnus, tikras; dabartinis, šiuolaikinis. Kitaip sakant, kalbamuoju metu svarbus. Paprastai „Gaidos“ programoje spindi visų pripažintos kultinės legendinės žvaigždės, nauji akademiniai kūriniai. Drėgną ir vėjuotą vakarą išties legendiniame „Kablyje“ pasirodė šiandienos realijas atliepiantys kūrėjai. Tiesą sakant, jie gal netgi labiau kvestionavo ateitį. Išties smagu, jog „Gaida“ ieško turinio, persipinančio su keliomis savaitėmis anksčiau Rygoje vykusio eksperimentinės muzikos festivalio „Skanu Mežs“ garsais.
Kitas dalykas, „Open 3“ auditorija pateko ne tiek į muzikos, kiek į vaizdo renginį. Žinoma, šiais žanrų ir meno krypčių difuzijos laikais tai neturėtų stebinti. Galbūt ateityje „Gaida“ persivadins į aktualaus meno festivalį, nes grynos muzikos tiesiog nebeliks? Visuose trijuose pasirodymuose tamsiai apsirengę ir prie „laptopų“ palinkę kūrėjai iniciatyvą atidavė vaizdui ir garsui. Galima buvo pasijusti tarsi patekus į audiovizualinio meno pristatymus kokioje nors bienalėje ar trienalėje.
Žinoma, tam tikrą krūvį suteikė ir renginio lokacija. Greta filharmonijos, teatro, bažnyčios erdvių „Gaida“ nuskambėjo ir apsilaupiusiame bei įvairia alternatyvine muzika aidinčiame „Kablyje“. Pastaruoju metu nuo renginių atvėsusi erdvė buvo šildoma keliais pramoniniais šildytuvais, tačiau temperatūra išliko ant komforto ribos ir netgi šiek tiek tiko prie ne visai patogios ir dažnai grėsmingos renginio nuotaikos.
Italų Massimo D’Amato ir Lorenzo Ballerini pasirodymo akcentas – metodiškai išdėstyti vertikalūs apšvietimo elementai. Elektronika ir LED vizualai nuolat gyvai sąveikavo tarpusavyje transformuodami erdvę. Garsinė dueto išraiška savo nuotaika kartais priminė filmo „Irreversible“ garso takelį, kurį sukūrė „Daft Punk“ narys Thomas Bangalter. Panaši nesaugumo ir grėsmės nuojauta.
Kitas į renginio programą atrinktas menininkas – Niko Tiainen (dar žinomas kaip „tiainen.xyz“). Suomijoje gyvenantis tarpdisciplininio meno kūrėjas kuria vaizdo, šviesos ir garso instaliacijas. N. Tiainen, baigęs ne tik grafinio dizaino, bet ir klasikinės muzikos bei kompozicijos studijas, kartais pasitelkdamas ir dirbtinį intelektą, kuria vaizdo ir garso dizainą. Jis dalyvavo žinomo serialo „Westworld“ garso takelio konkurse, tarptautiniame Kyjivo šviesų festivalyje bei kitur. Jo kūryba gerokai spalvingesnė už italų. Kosminėje Niko Tiaineno odisėjoje persipinė tolimų prisiminimų nuotrupų koliažai, šalta kompiuterinė grafika, raidžių ir skaičių struktūros.
Diskutuojant apie iš butelio paleistą dirbtinio intelekto džiną, distopinį futurizmą pratęsė Heidi Hörsturz iš Roterdamo. Ši naujųjų medijų kūrėja dirba su kompiuterine animacija, kuria garso meną ir multimedijos instaliacijas. Ji tyrinėja naujųjų technologijų poveikį žmogui ir skaitmeninio spurto sukeltus socialinius fenomenus.
H. Hörsturz kūryboje beveik neliko nieko žmogiško. Jos preciziškas audiovizualinis terorizmas kiek priminė ankstyvąjį Squarpusher, o kai kurie vaizdai – filmo „Alien“ estetiką, tačiau Heidi žengė dar toliau į monochrominį DI pasaulį.
Labiausiai įsiminė „styga“, kūrinio kulminacijoje užpildžiusi visą ekraną, o pabaigoje grįžusi į visišką ramybės būseną. „Open 3“ – puiki „Gaidos“ iniciatyva sudrumsti savo nusistovėjusią programą ir supažindinti su muzikos naujovėmis, laikmečio inspiruotais kūriniais. Nežinia, kokie buvo atviro kvietimo reikalavimai, ar sąmoningai orientuojamasi į užsienio atlikėjus, tačiau būtų puiku įtraukti ir vietinę kūrėjų bendruomenę.
