Koncerto programą sudarė keturi dideli simfoniniai opusai: japonų kompozitoriaus Toshio Hosokawos (g. 1955) „Circulating Ocean“, Arvydo Malcio (g. 1957) „Symphonia Vilnensis“, György Ligeti (1923–2006) „Lontano“ ir T. Hosokawos Koncertas smuikui ir orkestrui, kuriame solavo ypatinga festivalio viešnia Akiko Suwanai. Grojo Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas prancūzų dirigento Victorieno Vanoosteno.
Kompozitorių gimimo datas surašiau, norėdama pabrėžti, kad du trijų kūrinių autoriai, japonas Hosokawa ir lietuvis Malcys yra bendraamžiai, o vengras Ligeti neilgoje šiuolaikinės muzikos istorijoje jau tapęs viena iš jos atraminių kolonų. Kompozitoriaus šimtmetis šiais metais paminėtas ir tebeminimas visame pasaulyje, kaip ir šiųmetėje „Gaidoje“.
Choras „Jauna muzika“ jau atliko Ligeti „Lux aeterna“, šiame koncerte skambėjo simfoninis opusas „Lontano“. Kas klausosi Lietuvos radijo prisimins, kad visą seriją laidų jam skyrė „Modus“ autoriai kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Mindaugas Urbaitis, o pianistas Motiejus Bazaras, dalyvaujant broliui Mykolui, Kaune atliko didelę Ligeti fortepijoninių kūrinių programą.
Grįžtant į mūsų filharmoniją, koncertą pradėjo Hosokawos kūrinys „Circulating Ocean“ (2005), kurio klausydamiesi galėjome pajusti visą jūros gyvasties skalę – nuo tylutėlio bangelių teliūskavimo iki griausmingų audrų. Toks arba panašus vaizdinys kilo klausantis laipsniškai atsiskleidusių turtingų simfoninio orkestro skambesių.
Styginiai, arfa, fortepijonas, palaipsniui pasigirstantys žemi, labai aukšti arba šaižūs pūtikų balsai, spalvinga perkusija plėtė garsinį peizažą, rutuliojamą pakilimų ir staigių dinaminių kritimų sekos, jautrių paskirų instrumentų, taip pat smuiko ir violončelės (Rasa Vosyliūtė ir Edmundas Kulikauskas) solo. Šis bangavimas atskleistas meistriškai naudojamomis instrumentų išraiškos, spalvų ir dinamikos galimybėmis, neperžengiant ribos, kai garsas virsta beforme bespalve mase.
Vedami tikslių dirigento mostų šias užduotis pavyzdingai įvykdė orkestro muzikantai. Pats autorius klausytojus perspėja neįsijausti vien tik į vandens ciklo iliustraciją, kūrinys, pasak jo, yra daugiau nei programinė muzika: „Vandens stichijos ciklas yra žmogaus gyvenimo ciklo, mūsų prisirišimo prie gamtos, mūsų tuštumos siekio simbolis, ribų ir tobulumo panaikinimas.“
Kompozitorių ir violončelininką Arvydą Malcį drąsiai priskirtume prie autorių, gyvenančių itin intensyvų kūrybinį gyvenimą. Kasmet jis pateikia kokį nors kamerinį ar simfoninį veikalą, o mintyse jau gimsta naujos idėjos, įdomūs sumanymai. Svarbiausia, tos idėjos nežūsta, būtinai būna įgyvendinamos, ir ne tik partitūrose, bet suskamba koncertų salėse. Kalbant vien apie simfonijas, visos penkios iki šios naujausios, buvo atliktos ne tik Lietuvoje.
A. Malcio kūriniai skambėjo trisdešimtyje Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių, juos grojo Lietuvos ir užsienio kameriniai ir simfoniniai orkestrai. Savo muzikoje A. Malcys dažnai pasakoja kokį nors ryškų siužetą, kartais – iš istorijos, kartais – iš asmeninio gyvenimo. Šeštojoje, festivalio „Gaida“ užsakymu sukurtoje simfonijoje „Symphonia Vilnensis“, skirtoje Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui, sutinkame autorių, klaidžiojantį po savo jaunystės Vilnių, mintyse apmąstantį Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“.
Veikalas parašytas trigubos sudėties simfoniniam orkestrui, kurio garsinis ir tembrinis arsenalas išnaudojamas maksimaliai. Muzikinis pasakojimas vyksta, pasitelkus kontrastingų epizodų seką, įvairiems muzikinio naratyvo momentams, tarsi keistiems personažams, suteikiant specifiškus instrumentų tembrus, štrichus ir dinamiką.
Būdamas patyręs violončelininkas, A. Malcys naudoja ypač išraiškingus styginių grojimo būdus. Girdime gausius „glissando“, „sul ponticello“ (griežimas prie tiltelio), „col legno“ (griežimas stryko kotu), flažoletus ir visą puikiai įvaldytą intrumentų diapazoną. Orkestrui šios užduotys nebuvo lengvos, tačiau vykdė jas pavyzdingai. Kompozitoriaus žodžiais, simfonijoje pasakojama jo kartos, pilkos ir tyros, paslaptingos ir atviros, gaivališkos ir užsidariusios savyje gyvenimas Vilniuje, mieste vaiduoklyje. Ko tik ji čia nesutiko, kokių emocijų, slegiančių įvykių, keistų nutikimų neišgyveno.
Slegianti socialistinė tikrovė, keisti „homo sovieticus“ personažai, paslaptingos aptrupėjusios senamiesčio sienos ir grindinys šiai kartai šnabždėjo apie mistišką miesto būtį. Muzikoje girdimi gausūs laipsniškai užauginami „forte“, pasiekiantys drastišką jėgą, galiausiai užsibaigia, ir kūrinio pabaigoje išgirstame daug kartų pūtikų „tutti“ kartojamus iškilmingus akordus, tarytum skanduojamą šlovę Vilniui. Skambesiams tilstant, aukšto registro šnarančių styginių fone pasigirsta gal paukštelių, o gal kokių paslaptingų būtybių balsai. Sėkminga simfonijos premjera, manau, susilauks pakartotino atlikimo, tuomet įsiklausysime kur kas geriau.
Paskutinis šio koncerto programoje – Toshio Hosokawos Koncertas smuikui ir orkestrui, kurio solistė – nekantriai laukta pirmą kartą į Vilnių atvykusi japonų smuikininkė Akiko Suwanai. Jos intensyvi kūrybinė veikla prasidėjo po pergalės Tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse, kai atlikėjai tebuvo aštuoniolika metų. Ji išliko vienintele iki šiol tokio jauno amžiaus šio konkurso nugalėtoja.
Dabar A. Suwanai koncertuoja visame pasaulyje, atlieka gausų klasikinį smuiko repertuarą ir taip pat – šiuolaikinius kūrinius. Yra įrašiusi Toru Takemitsu, Peterio Eötvöso veikalų, atliko Karolio Beffos Koncertą smuikui, Dai Fujikura „Pitter-Pater“ ir kitų opusus. 2012 m. Tokijuje ji įkūrė Tarptautinį muzikos festivalį NIPPON, kuriam vadovauja iki šiol.
Vos pasigirdus pirmiems solistės smuiko garsams, dėmesys buvo užvaldytas gražaus ir išraiškingo jos išgaunamo skambesio. Apsupta spalvingų paslaptingų skambesių, pagražintų arfos balso, smuiko partija palaipsniui keitė raišką, pereidama į laužytų ekspresyvių linijų judėjimą. Kulminacijoje po būgno dūžio suskambo solinė kadencija, prisodrinta gausių „tremolo“, flažoletų, „pizzicato“, dvigubų gaidų, įgarsinamų labai tiksliai ir išraiškingai.
Tai buvo, spėju, pirmoji Koncerto padala, po kurios sekė solistės ir orkestro dialogu rutuliojamas muzikos tęsinys, pasiekiantis aštrių dramatiškų kolizijų. Koncerto klausytis buvo ne tik įdomu, ausį glostė raiškus, kokybiškas, įtaigus smuikininkės grojimas, ypatingas įsijautimas į kiekvieną muzikos taktą. Žavėjo darnus ansamblis su orkestru, kuris, vedamas dirigento, grojo įdėmiai klausydamasis solistės. Gal tik pradžioje, kylant į pirmąją kulminaciją, norėjosi ją girdėti geriau.
Kompozitorius koncertą sukūrė 2020 m. smuikininkei Veronikai Eberle, kuri susilaukė kūdikio. Tai jo dovana jai ir kūdikiui. Pacituosiu programoje pateiktų T. Hosokawos minčių. „Koncerte solistas reprezentuoja žmogų, o orkestras – gamtą ir jį supančią visatą. Iš pradžių orkestras kartoja vaisiaus vandenis primenančius banguojančius motyvus, vėliau smuiko solo melodinė linija (=gyvybė) generuojama iš „lopšio“ vidaus ir vystoma imituojant melodijas orkestro viduje, tada tampa nuo jo nepriklausoma, su juo konfliktuoja, tačiau galiausiai randa harmoniją orkestro viduje ir jame ištirpsta.“
Šia autoriaus pateikta programa galima vadovautis, bet tikrai ne nuodėmė klausytis šio paveikaus kūrinio visai jos nepaskaičius, vadovaujantis vien savuoju girdėjimu, fantazija ir intelektu.
Toliau festivalyje „Gaida“ – šį vakarą, spalio 21 d., 19 val. renginių erdvėje „Kalbys+Kultūra“ rinktinių elektroninės muzikos projektų „Open 3“ vakaras. Rytoj, spalio 22 d., Nacionalinėje filharmonijoje – pasaulinio garso pianisto ir kompozitoriaus Fazilo Say koncertas, pradžia 19 val. Bilietus platina „Kakava.lt“. Prieš Fazilo Say koncertą, nuo 17.30 val., Filharmonijoje rengiamas susitikimas-pokalbis su šiuo kūrėju, įėjimas laisvas.
