Ta proga kompozitorius atvyko į Vilnių – spalio 16 d. įvyko D.Lango susitikimas su publika Žydų kultūros ir informacijos centre. Jūsų dėmesiui – pokalbis su kompozitoriumi.
– Atvykote į Vilnių savo naujo kūrinio „Vilne Alef-Beys“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui, premjeros proga. Kokios yra šito kūrinio inspiracijos?
– Pirmiausia, man buvo didelė garbė sulaukti pasiūlymo parašyti kūrinį miesto jubiliejui. Miesto sukaktis susijusi su daugelio žmonių patirtimi ir galima papasakoti daug įvairių istorijų, susijusių su 700 miesto gyvavimo metų. Kai Remigijus Merkelys (festivalio „Gaida“ meno vadovas) manęs paklausė, apie ką rašyčiau kūrinį, pagalvojau apie savo ryšius su Lietuva. Mano šeima yra iš čia, daug Amerikos žydų kilę iš Lietuvos ir iš Vilniaus. Tai man tapo dingstimi prisiminti būtent šią miesto istorijos dalį – žydiškąją Vilniaus kultūrą, kuri yra tarsi prarasta, primiršta.
Kūriniui pasitelkiau plačiai žinomą žydišką pasakojimą apie besimeldžiantį rabiną. Kai jis meldėsi savo bendruomenėje, išgirdo, kad kažkas meldžiasi itin karštai, stipriau už kitus. Tarp besimeldžiančių buvo mokyti žmonės, studijuojantys knygas, žinantys, kaip reikia melstis. Rabinas apsižvalgė ir pastebėjo vargingą berniuką – suprato, kad jis yra tas, kuris meldžiasi taip stipriai. Priėjęs prie jo paklausė, kodėl jo malda tokia galinga, ką jis darąs. Berniukas atsakė, kad yra nemokytas, nežino, kaip melstis. Jis tik kartoja abėcėlę vėl ir vėl, nes yra įsitikinęs, kad Dievas sudėlios raides į tinkamus žodžius.
Man ši istorija kalba ir apie užmarštį: apie tai, kad galima padaryti kažką labai stipraus, net jei neturi įrankių, žinių ar pagrindo. Viskas, ko žmogui reikia, yra stiprus troškimas, ir to pakanka. Vilnius turi didžią istoriją, bet ne viską iš jos gebame prisiminti. Visgi svarbiausia yra pats troškimas prisiminti. Taigi pradėjau rašyti kūrinį nuo idėjos kartoti jidiš alfabetą. Choro nariai jį kartoja individualiai. Jei apsilankytumėte labai religingoje žydų bendruomenėje, pamatytumėte, kad joje žmonės meldžiasi ne kartu, bet kiekvienas atskirai. Jūs girdite murmėjimą, vienu metu skambančių daugelio žmonių kalbų susikirtimą. Tad choristai dainuoja individualiai, bet ant šito pagrindo uždedu kitą muzikos kūrinį, kurį parašiau pagal keletą eilučių iš žinomos žydų dainos „Vilne, Vilne“.
Jį sukūrė žmonės, išvykę iš Vilniaus 1930-aisiais: atsidūrę Niujorke jie juto stiprią nostalgiją. Ilgėdamiesi Vilniaus parašė šią nuostabią dainą jidiš kalba. Daina labai greitai išpopuliarėjo pačiame Vilniuje, o vokiečių okupacijos metais, kai žydai buvo suvaryti į getą, ji tapo savotišku geto himnu. Pasitelkiau tik keletą eilučių, kuriose kalbama apie tai, koks nuostabus yra Vilnius ir kaip jo trūksta. Atliekant kūrinį santykis tarp kartojančių abėcėlę ir atliekančių dainą choristų nuolat kinta – kartais daugiau choristų prisijungia prie melodijos, kartais – prie abėcėlės kartojimo. Beje, kiekvienas choristas abėcėlę kartoja ant tam tikro tono ir toji intonacija taip pat vis kinta.
– Jūsų seneliai kilę iš Lietuvos, senelis – iš Gargždų, močiutė – iš Šilalės. Ar šeimoje yra likę kokių nors tradicijų, susijusių su senelių kilme? Gal jie kalbėjo kuria nors iš vietinių kalbų?
– Mano senelis kalbėjo jidiš ir lenkų kalbomis, močiutė – tik jidiš. Mano tėtis gimė Čikagoje, bet jo pirmoji kalba irgi buvo jidiš. Tiesą sakant, apie šeimos tradicijas daugiau išmano mano pusseserė, kuri atvyks į premjerą. Ji augo žymiai artimesniame ryšyje su seneliais, tad kai norėjai daugiau apie juos sužinoti, klausiau jos.
– Nemažai kūrinių esate sukūręs balsui – chorui, vokaliniam ansambliui, parašėte 11 operų ir muzikinio teatro kūrinių. Kuo jums patrauklus balsas ir vokalinė muzika?
– Tiesą sakant, nelabai mėgstu vokalinės muzikos kaip tokios, mane labiausiai traukia žodžiai. Mėgstu tekstą. Labai daug skaitau, daug mąstau, mėgstu užsirašyti. Man dainininkas yra teksto perteikėjas. Kiti kompozitoriai žavisi balsu, o man vokalinė muzika turi būti paprasta, kiek tik įmanoma, balsas reikalingas išartikuliuoti tekstą. Tačiau labai vertinu tai, jog dainininkai yra kaip mes.
Muzika tiesiogiai iš vieno žmogaus perduodama kitam žmogui – be tarpininko, instrumento. Taigi ryšys yra labai žmogiškas ir dėl to teksto prasmė, emocijos perteikiamos tiesiogiai. Esu laimingas, kad mano orkestrinė muzika jau buvo atlikta Vilniuje. Tai – laukiniai, triukšmingi kūriniai, kuriuose daug vyksmo. Bet mano vokalinė muzika yra labai paprasta, nes jaučiu, kad muzikos esmė čia yra perduoti kūrinio idėją taip sąžiningai ir paprastai, kaip tik įmanoma.
– Choro „Jauna muzika“ koncerte šalia „Vilne Alef-Beys“ premjeros nuskambės kiti jūsų kūriniai. „Just“ sukurtas pagal Giesmių giesmės, „Again“ – Ekleziasto knygos ištraukas. O „The Little Girl Match Passion“ („Mergaitės su degtukais pasija“) apeliuoja į pasijos – Kristaus kančios skaitymo – tradiciją. Jums svarbūs bibliniai tekstai, sakralinės muzikos tradicija?
– Yra labai daug religinės muzikos, kuri skirta suvienyti bendruomenę – visiems sutarti, kuo jie tiki. Mano kūriniai yra labiau apie mane patį, per juos bandau suprasti savo santykį su šiais tekstais, su savo religija. Tiesą sakant, nesu labai religingas, tad kaskart turiu apmąstyti, ką šie tekstai reiškia, kiek jie yra svarbūs. O kad juos apmąstyčiau, turiu juos perrašyti ir sukurti jiems muziką.
„Again“ („Vėl“) parašytas pagal keletą eilučių iš Ekleziasto knygos. Tai puikiausiai žinomas tekstas apie tai, kad viskam yra tinkamas metas – „laikas gimti ir laikas mirti“. Tai labai gražus tekstas, viltingas, apie dalykus, vykstančius tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, apie jų pasikartojamumą. Bet man šis tekstas visada skambėjo gąsdinančiai – lyg patektume į spąstus, kartojant kažką nuolat – vėl ir vėl. Paėmiau keletą frazių, turinčių man emocinę reikšmę, ir sukūriau joms muziką. Tarsi jos būtų dalis to didelio pasikartojančio rato, kuris niekada nesikeičia, lyg kalėjime.
Kitas kūrinys „Just“ („Tik“), kuris buvo panaudotas Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“, remiasi labiausiai neįtikėtinu Biblijos tekstu – Saliamono Giesmių giesme. Kai bandai suprasti Bibliją būdamas jaunas ir vieną akimirką skaitai apie Mozę, toliau – kaip aukoti gyvulius šventykloje, apie karalius, ir staiga perskaitai apie du besimylinčius žmones, labai nustembi. Kas tai? Kodėl šis tekstas yra šventas? Tačiau jau tris tūkstančius metų tyrinėtojai ir išminčiai sako, kad tai yra vienas iš pačių švenčiausių ir svarbiausių tekstų apskritai.
Yra įvairiausių atsakymų, kodėl. Vienas iš paaiškinimų, kad tai yra Edeno sodo pavyzdys, parodantis, ką mes praradome, kai buvome išvaryti iš rojaus. Jei nebūtume išvaryti, valgytume medų ir per dienas mylėtumėmės. Šiek tiek juokauju. „Just“ yra ne tiek apie du sužadėtinius, kiek apie mūsų ryšį su Dievu. Kad suprastume jį, naudojame palyginimą ryšio su kažkuo, ką mylime, su kuo esame artimi. Viskas, ką turi vienas sužadėtinis, kiekviena jo kūno dalis ir jis visas priklauso kitam sužadėtiniui. Taigi vardindami kūno dalis tarsi minime Dievo atributus. Todėl skamba: „Tik tavo burna... Tik tavo meilė... Tik tavo vardas...“, o kitas atsako: „Ir mano vynuogynas... Ir mano kvepalai... Ir mano mylimasis...“
Kūrinyje „Mergaitės su degtukais pasija“ panaudojau tai, ką labiausiai mėgstu J. S. Bacho „Pasijoje pagal Matą“. Žydai netiki Jėzumi, tačiau užaugau dainuodamas šią muziką – esu dainavęs ir J. S. Bacho Mišias h-moll, G. Verdi Requiem, kai studijavau koledže, kiekvieną sekmadienį giedojau grigališkojo choralo chore katalikų bažnyčioje. Jei domitės Vakarų klasikine muzika, labai daug laiko praleidžiate dainuodami apie Jėzų.
Tai labai paveikūs kūriniai, „Pasija pagal Matą“ apskritai yra vienas nuostabiausių kūrinių, jame labai aiškiai jaučiate, kuo Bachas tikėjo. Savęs klausiau, kur glūdi šio kūrinio poveikio jėga. Pasijoje žvelgiame į Jėzų ir matome žmogaus kančią, kuri mums padeda tapti geresniu žmogumi, geresniu bendruomenės nariu. Man buvo įdomu, ar įmanoma tai patirti mąstant ne apie Jėzaus, o kurio nors kito asmens kančią; jei ji išties jums rūpi, ar tai būtų religinis aktas. Tad perrašiau tekstą iš „Pasijos pagal Matą“ pasiremdamas Hanso Christiano Anderseno pasaka „Mergaitė su degtukais“ apie elgetaujančią mergaitę, kuri pardavinėdama degtukus mirtinai sušąla ir niekas jai nepadeda. Pagalvojau, jei kontempliuotume jos kančią, tai taip pat būtų religinis aktas.
Klausimai iš salės:
– Į Vilnių atvykote iš Belgijos, prieš tai buvote Londone. Vėliau vyksite į Filadelfiją ruoštis kitai premjerai. Papasakokite apie savo kūrybines keliones.
– Vilniuje užbaigiu savo nedidelę kelionę po Europą. Praeitą savaitę Londono „Barbican“ centre įvyko šokio spektaklio „Giesmių giesmė“ pagal mano „Just“ ir dar keturias kompozicijas britiškoji premjera. Spektaklį sukūrė Niujorko choreografė Pam Tanowitz, jo premjera Niujorke įvyko prieš metus, o dabar Londone, nes tai – koprodukcija su „Barbican“ centru. Taip pat esu reziduojantis menininkas Briuselio „Flagey“ centre – tai milžiniška nuostabi koncertų salė. Praeitą savaitę ten vyko chorų festivalis, kuriame buvo suorganizuoti mano kūrinių koncertai.
O iš Vilniaus vyksiu į Filadelfiją, kur rengiama mano naujo teatrinio kūrinio – taip pat balsui – premjerai. Jo pavadinimas – „Poor Himnal“ („Vargšų himnarijus“). Sumaniau jį kaip himnų knygą menamos religijos pamaldoms. Pagrindinė mintis yra ta, kad daugelis religijų nurodo būti dosniems vargšams, rūpintis ligoniais, priimti svetimšalius, padėti žmonėms, reikalingiems pagalbos. Tačiau tai nėra pagrindinis bent jau mano religijos akcentas.
Svarbiausias dalykas yra melstis Dievui, o po to jau – visa kita. Gyvenu Niujorke ir kasdien praeinu pro daugelį benamių. Nuolat sau reikia priminti padėti kitiems – tai savotiškas darbas, pareiga. Pamaniau, o kas būtų, jei pagrindinis kurios nors religijos akcentas būtų tarpusavio pagalba. Tada pagalvojau, kad tokia religija turėtų turėti naujas pamaldas, o joms reikia naujos muzikos. Galbūt tai bloga idėja, bet dabar kuriu himnus. Šis kūrinys bus inscenizuotas – bus vaidinama ir šokama. Jį atliks garsus JAV choras „The Crossing“.
– Neseniai buvo sukurtas dokumentinis filmas apie Ennio Morriconę. Kada bus sukurtas filmas apie jus?
– Vienas nuostabiausių dalykų, man nutikęs per „Oskarų“ teikimo ceremoniją, buvo nedidelis pokalbis su E. Morricone, labai juo džiaugiausi. Nežinau, ar esu vertas dokumentinio filmo. Kompozitorių biografijos rašo apie jų dramatiškus gyvenimus, patirtus didelius rūpesčius, nuolatines vedybas ir skyrybas... O mano gyvenimas nėra išskirtinis, biografija užimtų vos vieną pastraipą: rašau muziką, vedžiau žmoną, myliu savo vaikus. Viskas. Galbūt galėtų būti sukurtas filmas apie mano viešnagę Lietuvoje, tada turėčiau čia dar sugrįžti.
Davido Lango kūrinio „Vilnius Alef-Beys“ premjera ir kiti jo žinomiausi kūriniai nuskambės choro „Jauna muzika“ koncerte (dirigentas Vaclovas Augustinas) šį vakarą, spalio 17 d., 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Koncertą organizuoja Tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
