„Spalvotų siūlų deriniai įkomponuoti rankų darbo kostiumuose, kurie primena keistos klajoklių tautelės, gyvenančios atšiauriomis sąlygomis, drabužius. Jų namais tampa šiaudinio sodo fragmentas, tarsi išdidintas mezginys, kurį jie patys turi nusimegzti tremtyje“, – aiškina būsimos premjeros dailininkė.
– Koks Jūsų kaip menininkės kūrybinis kelias į teatrą?
– Esu baigusi mados dizaino studijas. Scenovaizdžius pradėjau kurti po to, kai jau buvau sukūrusi kelių spektaklių kostiumus. Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi esame pažįstami jau seniai, dar iki studijų laikų. Tad baigę skirtingus mokslus, vėliau susitikome teatre ir pradėjome bendradarbiauti. Teatras aprėpia labai daug sričių, tad savo apmąstymus vis dažniau siejau su teatriniais darbais. Teatro procesas man labai svarbus. Jis lėtesnis, nei kuriant kinui, bet daug įdomesnis, reikalaujantis sudėtingesnių kūrybinių sprendimų. Be režisieriaus čia svarbūs ir aktoriai, ir šviesa, ir garsas. Teatre reikia pažinti visus komponentus. Iš pradžių kūriau tik kostiumus, bet kilo noras sukurti ir scenovaizdį, naudojant dar nebandytas medžiagas. Paprastai spektaklių kostiumai lieka lyg antrame plane.
Norėjosi sužinoti, kodėl taip yra, nuo ko tai priklauso? Kai tiesiogiai, o ne tik per išmoktus dalykus, prisilieti prie teatro, supranti, kad teatras dažnai veikia ne pagal taisykles. Spektaklyje daug daugiau judesio, organikos, nei būna numatyta pirminiame etape, kai dar kuriamas scenovaizdžio maketas. Teatre labai svarbu bendravimas, pokalbiai. Manau, kad scenovaizdis turi būti funkcionalus. Jis negali egzistuoti vien dėl estetikos. Todėl visi mano sukurti scenovaizdžiai – kintantys veiksme. Kiekvienas daiktas juda, pasklinda erdvėje ir vėl susideda į visumą. Vis dažniau suprantu, kad scenovaizdį ir kostiumus turėtų kurti tas pats žmogus – tuomet lengviau išsprendžiami visi dalykai, susiję su spektaklio visuma. Man patinka iliuziniai atradimai. Ypač teatre. Kartais matytuose spektakliuose kostiumai būna tokie neryškūs, nesukuriantys jokių charakterių. Viskas labai gražiai techniškai atlikta, bet viskas suniveliuota.
Man svarbu kiekviename spektaklyje sukurti tam tikrą estetiką. O per personažą sukurti siluetą, kurio tekstūros, spalvinės gamos jungtųsi su spektaklio visuma. Atėjus į teatrą nesinori matyti tokio pat vaizdo, kaip gatvėje. Ypatingai vaikams labai trūksta fantastinio pasaulio, kokį kuria fantastinė animacija. Magiško pasaulio trūksta ir suaugusiems.
– Kuo Jums svarbus kūrinys „Sibiro haiku“? Kaip gimė spektaklio vizualiniai sprendimai?
– Prieš skaitydama knygą „Sibiro haiku“, pradėjau nerti, megzti ir pinti, siekdama išsiugdyti kantrybę ir mėgavimąsi darbo procesu. Susipažinusi su knygos veikėjais, netikėtai susitapatinau su sese Dalia, kuri būdama tremtyje iš savo garbanotų plaukų mezgė skaras, pasakojančias įvairias istorijas. Iškart supratau, kad tai bus mano raiškos forma šiame spektaklyje.
Visą kūrybinį procesą mane lydi mezginiai, nėriniai ar šiaudiniai sodai, atsikartojantys tiek scenografijoje, tiek mezginių schemose. Megzdama leidau sau improvizuoti skirtingo storio siūlais, spalvomis ir tekstūromis. Spalvotų siūlų deriniai įkomponuoti rankų darbo kostiumuose, kurie primena keistos klajoklių tautelės, gyvenančios atšiauriomis sąlygomis, drabužius. Jų namais tampa šiaudinio sodo fragmentas, tarsi išdidintas mezginys, kurį jie patys turi nusimegzti tremtyje. Jis panašesnis į vaikišką konstruktorių, kurį smagu statyti, aplink save kurti savitą pasaulį, kartais pamirštant, kokiomis sąlygomis gyveni.
– Kūrinio tema šventa, o kūrinys – sakralus. Kokią emociją Jūs išgyvenote?
– Skaitant skleidėsi ir teksto grožis, ir labai svarbu buvo pats komiksas. Viskas susijungė į gana paprastą visumą. Dabar visiems sutiktiems žmonėms rekomenduoju perskaityti šią knygą. Labai svarbu, kad ir suaugusieji ją perskaitytų. Tragiški atsiminimai, slogi tremties tema čia perteikti gana lengvai. Čia labai svarbi atmintis. Svarbu nepamiršti to, ką išgyveno lietuvių tauta. Karas Ukrainoje, Izraelyje, Palestinoje – ir visur tie patys vaizdai. Labai svarbu viso to nepamiršti. „Sibiro haiku“ – tekstai ir vaizdai vaikams, bet jie mus visus moko svarbias mintis išreikšti kuo paprasčiau. Svarbu ir su vaikais išmokti sudėtingomis temomis kalbėtis paprasta kalba.
– Kartu su kitomis mezgėjomis Jūs ir pati mezgėte kostiumus. Ar jautėte, kad tik pačiai mezgant įmanoma kurti?
– Taip, man padėjo kelios talentingos mezgėjos, bet didžiąją dalį mezginių numezgiau pati. Mezgančių žmonių Lietuvoje labai daug. Tai yra tiesiog mūsų kultūros dalis. Tai atsispindi ir skaitant knygą „Sibiro haiku“. Mezgimas, siuvinėjimas – mūsų tautinio kostiumo kūrybos elementai. Net tremtyje žmonės mezgė, siuvinėjo. Aišku, siuvinėti buvo paprasčiau. Megzti pradėjau prieš metus, bet dabar kitaip net neįsivaizduoju. Todėl, kuriant šiam spektakliui kostiumus, pats įdomiausias dalykas ir buvo mezgimo improvizacija. Neįdomu sugalvoti „teisingą megztinį“ (o taip būtų lengviausia), bet žavi galimybė improvizuoti – megzti laisva ranka, ką nors keisti, deformuoti...
Kiekvienas kostiumas turi tarsi savo atskirą kompoziciją. Būtų sunku kitam nurodyti, kaip ir kas turėtų būti. Todėl tiek daug mezgiau pati. Labai malonus pojūtis. Tuomet gimė emocija. Įdomu, kad mezgimo kaip tam tikro užsimiršimo momentą pajutau važiuodama traukiniu. Tai yra ir „Sibiro haiku“ tema. Mezgimas – kaip procesas, kaip traukinio bėgiai, kaip tam tikras atsikartojimas. Tai yra apmąstymo, susikaupimo procesas, apsaugantis nuo nerimo. Susikaupimas vienam darbui atitolina nuo visų įvykių, nuo streso darbe. Tai – tam tikra meditacija, svarbi ir „Sibiro haiku“ temai.
– Atsisakydama teatre įsitvirtinusios sterilios estetikos, kaip apsisaugote nuo per didelio medžiagiškumo? Ir kaip sprendžiate spalvų klausimą? Juk „Sibiro haiku“ lyg ir tiktų niūresnės spalvos, o Jūs kuriate ryškų spektaklį.
– Stebint mūsų aplinką akivaizdu, kad estetika darosi švaresnė, lietuviams patinka skandinaviškas stilius. Žmonės tarytum susikūrė estetines normas. Stengiuosi negalvoti apie estetines normas. Man svarbus kontrastas kaip raiška. Šiuo atveju, jeigu kostiumas yra megztas, tai reiškia, kad scenovaizdžio detalės yra šaltos, griežtų formų. Spektaklyje naudojamos trikampės formos – lyg sodų konstrukcijos. Aktyvaus, mirgančio, minkšto, pūkuoto kontrastas – išdidintos, aiškios ir griežtos formos. Knygoje minimas origami.
Vaikai išmoksta lankstyti gerves, kurios paleidžiamos į Lietuvą. Sodų motyvas – labai svarbus lietuviams. Jis – senas, tuo pačiu paprastas. Lietuvoje labai daug kūrybos technikų, kurios yra visiškai užmirštos, nenaudojamos. Japonų origami ir mūsų sodų trikampiai kažkuo labai panašūs. Sodas – dangus, žemė ir požeminis gyvenimas. Tai – tarsi išdidintas mezginys. Šiaudų įvairios kompozicijos, lyg iš nėrinių, turi savo atskirą simboliką. Visa tai galima perteikti ir naudojant šiuolaikines medžiagas; nebūtinas medis ir šiaudai.
– Kiek Jums svarbus aktorius kuriant jų kostiumus? Ar Jūsų sprendimai priklauso nuo konkrečių aktorių?
– Kuriant „Sibiro haiku“ buvo kitoks procesas, nei įprastai, kai daug diskutuojama su aktoriais. Kadangi viskas buvo mezgama, o tai užėmė labai daug laiko, aktoriams reikėjo labiau prisitaikyti prie manęs ir mano kuriamo įvaizdžio. Man svarbu buvo sukurti bendrą vaizdinį, o ne vien atskirus personažus, kurie „susilieja“ į vieną piešinį.
– Ką Jums reiškia teatras apskritai?
– Visą gyvenimą analizavau įvairius vizualinius dalykus, išbandžiau nemažai technikų, sukūriau net kelių filmų vaizdus, bet daugiausia kūrybinio džiaugsmo patyriau dirbdama teatre, nes čia susijungia visos disciplinos. Teatras yra visuma žmonių, kurie tik kartu gali ką nors padaryti. Aišku, procese iškyla įvairių situacijų, kurios priverčia galvoti, kodėl būtent tai aš darau. Teatre tenka nužeminti savo ego. Čia negali galvoti, kad esi vienas didis autorius, sukūręs geriausią kūrinį, ir mano tiesa privaloma visiems. Teatras viską įžemina. Visus sprendimus – ar jie veikia, ar neveikia – teatre gali tik praktiškai išbandyti.
Tarkim, kuriant tam tikrą drabužį ar dizaino objektą iškart mintyse bandai jį parduoti, o teatre viską matai tik scenoje. Čia negali kurti vien grožio, teatre viskas turi veikti. Teatras – ne vieno žmogaus tiesa. Kurdamas tu gali reflektuoti, mokytis, ypač stebint repeticijas. Man svetimas autoritetas apskritai. Daug procesų teatre, kine ar net ant mados pakylos suprantu kaip komandinį darbą. Komandos kartu dirba ir pristato galutinį rezultatą. O koks nuostabus laikas dirbant kartu! Kai viskas pasibaigia, netrukus imi pasiilgti tų akimirkų.
– Iš kur semiatės meninių idėjų?
– Šiuo metu įkvepia mezgimas, nėrimas. Šis procesas padeda kontroliuoti emocinę būklę. Vien nuo šio proceso pradėjo plėstis fantazijų pasaulis. Kitas pomėgis – kolekcionuoju egzotinius augalus. Kuriu terariumus, kuriuose – Amazonės džiunglių augalai. Tai susiję su mano kantrybės „auginimu“. Stebėti augalą – tolygu numegzti megztinį. Po truputį mokaisi, kad ne viskas atsiranda taip staigiai ir greitai. Tai ypač svarbu šių dienų perspektyvoje, kai mes beprotiškai skubame, ar atvirkščiai, neskubame, pasimetame pačiame laike. Turėdama laisvo laiko, bandau sustoti, nusiraminti, kad galėčiau geriau suprasti pasaulį.
– O atėjus į teatrą Jums netrūksta augalų?
– Manau, kad mūsų interjeruose, darbinėje aplinkoje augalai yra būtinybė. Galimybė nors akimirkai atsitraukti ir pasigrožėti augalo forma – labai svarbu. Augalas yra gyvybė. Nekalbant apie tai, kad augalai išvalo orą. Dabartiniai naujai įrengiami ofisai neapsieina be samdomų želdinių dizainerių, kurie bando „įrengti“ kuo daugiau augalijos. Nors kūrybos žmonės, būdami labai užimti, gal ir nespėja pasirūpinti augalais.
