Labdaros ir paramos fondo „Looking at the Stars“ vadovui Dmitrijui Kanovičiui atstovaus fondo direktorių tarybos narys Peteris Lambertas, o Kanados ambasadorė Lietuvoje Jeanette Sautner ketina dalyvauti renginyje Pravieniškėse. Projekto vadovas Dmitrijus Kanovičius penkių koncertų ciklą skiria savo tėvo, žymaus rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus šviesiam atminimui.
Spalio 18 d. 19 val. Organum salėje Vilniuje Martynas Švėgžda ir Darius Mažintas surengs vienintelį viešą ciklo koncertą „Žiūrint į žvaigždes“. Jo metu skambės Césaro Francko, Ernesto Chaussono ir Maxo Brucho kūriniai. Šia proga kalbiname Martyną Švėgždą, kuris „Looking at the Stars“ numatytuose renginiuose grieš ir solo.
– Kodėl dalyvaujate šiame „Looking at the Stars“ projekte? Su kokiomis mintimis einate į kalėjimus?
– Kalėjimas yra trumpalaikė arba ilgalaikė izoliacija, tuomi, suprask, bausmė išperkanti kaltes. Gal ir romantiškasis knygų herojus Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje irgi buvo izoliuotas savotiškam kalėjime? Kas man įvardins, kas, kam, kodėl, kur ir kada yra ar tampa tikru kalėjimu ar izoliacija?
Mes įpratę, patogiai įsitaisę ant sofutės, matyti kalinčius personažus filmuose, sutinkame juos literatūroje, taip pat seniausioje žmonijos mitologijoje rasime įkalintus dievus, meilužius, didvyrius, jų mylimas moteris, vaikus... Aš pats, per savo patirtis, kaip filosofai sako, empiriškai pažinau ne vieną įkalinimo būdą. Jų yra daugiau nei mums atrodo. Kiekvienam asmeniškai izoliacijos laikas taps unikalus, deja, ir skausmingai nepakartojamas.
Yra dar ir visokeriopai amžina izoliacija – mirtis. Va, štai kai kuriems/ioms net pavyksta ir po mirties veikti žmoniją, dovanojant išminties dovanas, ar drumsti gyvųjų ramybę ir aplinką per kažkada gyvenime atliktus darbus ar nusikaltimus žmoniškumui.
Žinodamas, kad vienintelis pastovus reiškinys pasaulyje yra kismas, einu pas žmogų su Viltimi, kiekvieno iš mūsų ir mūsų visų bendro gėrio, tobulėjimo link. Girdėjau, kad kai kurie kalintys žmonės yra nuveikę didelių darbų: sukūrę nuostabių literatūros veikalų, išleidę knygas, išmokę kalbas ir net pakeitę tautų istorijas, pasiekę mokslų aukštumų... Manau, kad kiekvienam kalinčiajam turėtų būti suteiktos tobulėjimo, konstruktyvaus postūmio bei ruošos integracijai, jau po izoliacijos, sąlygos.
– Ką gali menininkas suteikti nuteistiesiems?
– Tą patį, ką ir klausytojams laisvėje ar galimai būsimiems kaliniams, ar kaliniams netrukus paleidžiamiems iš įkalinimo įstaigų – visą save, savo gyvenimo patirtis, jausmus, mintis, atradimus, skausmus, džiaugsmus, darbą, visą asmeninę skambančių spalvų paletę per interpretuojamą muziką. Tą minčių laisvę, svajones, emocijas, užsimiršimą, pabėgimą nuo realybės.. ir vėlgi užsibrėžtą tikslą, kurį visada lydi Viltis jį pasiekti.
– Kaip sakė Senelė iš Grigorijaus Kanovičiaus trilogijos pirmojo romano „Paukščiai virš kapinių“ , „žmogus, Danieliau, į šį pasaulį ateina kentėti. Kas nesikankina, tas ne žmogus.“ Kokią žinią norėtumėte perduoti įkalintiems asmenims?
– Mes esame visi broliai ir seserys. Turime tą pačią galimybę tobulėti arba degraduoti. Ir visiems yra labai sunku susitvarkyti su savimi, iškilusiomis užduotimis ir likimo smūgiais. Svetimos bėdos mums atrodo visad lengvesnės nei mūsų pačių.
Apie tai kalba skirtingos pasaulėžiūros ir religijos: vieni apie karmą, kiti apie kryžių, treti apie likimą ir pan. Posakis „kaip pasiklosi – taip išmiegosi“ labai arti tiesos, nors galima ir sėdint traukinyje pamiegoti. Vis tik, patiestoje lovoje, manau, miegosis geriau nei kalėjimo, izoliatoriaus vienutėje ar ant suoliuko parke.
– Ką pasakytumėte žmonėms laisvėje, pavyzdžiui, „Organum“ salės klausytojams?
– Iš pradžių paklausčiau, ar jie galėtų sau įvardinti tas sritis ar vietas, laiką ar situacijas, žmones ar aplinkybes, kuriose patys jaučiasi tokiu ar kitokiu būdu „įkalinti.“ Jei ne, tai gal jie pažįsta ką nors iš artimos ar tolimos aplinkos su tuo susidūrusiais ar išgyvenusiais?
Atjauta, empatija tobulina, praturtina žmogų, plečia jo pasaulėjautą, pasaulėgirdą, pasaulėmatą. Menininkai tai jaučia, semiasi patirčių, informacijos, impulsų kūrybai. Juk viskas yra šalia, o mes dažnai sielojamės dėl savo asmeninio gyvenimo problemų, įsikibę į savo ego nematome, atstumiame greta esančius vien tik iš baimės „kažką prarasti“.
Tokia, vis aršiau už savo gerovę kovojanti visuomenė ir gimdo tuos, kuriuos ji pati, lyg žmogiškąsias „atliekas“ teisia, izoliuoja bei įkalina. Įkalina tų asmenų savanorišku ar daliniu pasirinkimu, priverstiniu būdu. Asmenys izoliavimo istaigose yra mūsų pačių kuriamos visuomenės veidrodinis atspindys. Mūsų esamų priežasčių pasekmės.
Ten rasime visa tai, kas yra dalis mūsų pačių, tik apie ką mes patys bijome, nedrįstame prisipažinti, nustumdami tai lyg į abstraktų „užribį“ – kalėjimą, lyg į nematomą ir negirdimą mitologinę požemių karalystę. Tuose mūsų pačių izoliacijos labirintuose slypi ir mūsų neviešinami vargai ir bėdos, priklausomybės, vergavimai ir baimės.
Rodos, nieko naujo nepasakiau. Klausytojus kviečiu įsiklausyti ne tik į muziką ir į save, bet ir į šalimais esančius kaimynus, pažįstamus, kolegas. Gerovė ir laimė man prasideda ten, kur daugiau tarpusavyje dalijamasi, o ne ten, kur daugiau sau gaunama ar iškovojama.
– Ar visuomenė turi jausti atsakomybę už kalinčiuosius, jų dvasinę būklę?
– Rodos, į šį klausimą iš dalies jau atsakiau. Jei dar aiškiau ir tiesmukai tariant, esame mes patys, mūsų artimiausi ir mylimiausi, tai mūsų kiemiokai, klasiokai, giminės, kaimynai, draugų draugai, tai mūsų bendruomenė ir visuomenė! Ir mes visi iki vieno turime tiesioginį ar netiesioginį ryšį su jais per bendrą laikmetį, vietoves, kalbas, papročius, gamtą, muziką, maldas...
Pasodinkite save į kalinčiojo vietą, jums taps kaip mat aiškiau. Įsivaizduokite, kad nelaimingo įvykio metu tapote nusikaltimo bendrininku, kaltinamuoju ir...teismui sušvelninus jums skirtą bausmę pagal paragrafą xy, atsiduriate už grotų dviem su puse, o ne 20-čiai metų. Mano artimas draugas, žymus advokatas, mecenatas, žinomas muzikos pasaulinių žvaigždžių ir įžymybių sferoje, mums kartu bičiuliškoje kompanijoje bevakarieniaujant prie visų yra pasakęs: „Nepainiokite dviejų, vieno su kitu visiškai nesusijusių dalykų – teisybės ir teisingumo...“
– Ar nebijote likti nesuprastas kolegų, publikos?
– Nuo baimės jau labai seniai teko atprasti. Ji, aišku, gali išgelbėti gyvenimą, bet taip pat ir jį pražudyti. Teisybę šnekant, būti suprastam mažiau aktualu nei būti išgirstam ir atjaustam. Drauge su nuostabiu pianistu, garso ir tembro virtuozu Dariumi Mažintu, dėka fenomenalios Kanados visuomenėje užgimusios iniciatyvos „Looking for the stars“, kuri skleidžia savo vertybes ir dalinasi dvasine GEROVE, bendrai su jų pajėgumais ir atsidavimu, dalinamės ir mes per muziką su Lietuvos piliečiais įkalinimo įstaigose. Kiek teko atsitiktinai nugirsti, Lietuvos institucijos savo piliečiams neskyrė nieko.
Kalbėjausi su savo filosofijos Mokytoju Algiu Mickūnu iš Ohajo, užsiminiau apie šią koncertų seriją Lietuvos kalėjimuose, ir jis man atporino, kad 15 metų JAV kalėjimuose pats nemokamai dėstė filosofiją kaliniams, nešdavo savo iniciatyva naujai išleistas knygas, jomis papildydamas skurdžias bibliotekas, ir dalis kalinių, pas jį baigę geriausiais balais filosofijos studijas, atvykdavo vedini policijos į universitetus atsiimti diplomų su apdovanojimais! Kalbu apie žmones, kuriems daugiau nei kam nors kitam trūksta dėmesio, žmogiškos savivertės, galimybės permąstyti ir save pajausti besiklausant muzikos, tiesiog pabūti ne kaliniu, o žmogumi.
Taip jau išėjo, kad koncertų datos (spalio 16 d.) sutampa su žymios Lietuvos smuikininkės, vienos iš Lietuvos smuiko mokyklos kūrėjų, mano močiutės Elenos Strazdaitės-Bekerienės ir (spalio 18 d.) Lietuvos kontraboso klasės įkūrėjo, dainų švenčių vyr. dirigento, choro katedros profesoriaus LTSR koservatorijoje, „Vilniaus“ mėgėjų orkestro įkūrėjo, kompozitoriaus, mano senelio Povilo Bekerio, gimusių 1910 metais, 113osiomsi gimimo metinėmis.
Matydamas „Looking for the stars“ iniciatyvą paremti ir gelbėti ne tik kalinčius bet ir bėglius, ypač žiaurių Ukrainos ir dabar jau ir Izraelio karų akivaizdoje, norėčiau žemai nusilenkti savo seneliams, kurie abu kaip bėgliai nuo 1917 m. Rusijos revoliucijos ant savo motinų rankų paliko visiems laikams Odesą ir Čeliabinską, atvykę į Kauną, tapo Lietuvos piliečiais, patriotais ir visu savo gyvenimu įsiliejo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą.
*
1967 metais Vilniuje gimęs smuikininkas Martynas Švėgžda – žymaus lietuvių dailininko Algimanto Švėgždos sūnus, o pirmoji jo smuiko mokytoja M. K. Čiurlionio mokykloje – močiutė E. Strazdaitė Bekerienė. Turtinga meno ir muzikos aplinka lėmė platų humanistinį atlikėjo žvilgsnį į pasaulį.
Tarptautinių konkursų laureatas, ryški asmenybė M. Švėgžda mokėsi pas geriausius pedagogus: Vilniuje pas Raimundą Katilių, Hamburge – M. Lubotsky. 1996 m. Hamburge įgijęs magistro laipsnį su pagyrimu, persikėlė į Paryžių, kur pelnė Prancūzijos valstybinę stipendiją.
1997 m. Lietuvos Kultūros ministerija suteikė M. Švėgždai Lietuvos jaunimo kultūros atstovo garbės vardą. Jo kaip atlikėjo ir pedagogo kelias ryškus kūrybiniais projektais, įrašais ir inovacijomis (tarp kitų 2015 m. inicijavo tarptautinę tarpdisciplininę keliaujančią menų mokyklą „Alternatyvių menų akademija“). Nuo 2016 m. jis dėsto Hamburgo J. Brahmso konservatorijoje.
Darius Mažintas – Lietuvos muzikos padangėje įsitvirtinęs kaip subtilus ir profesionalus pianistas, gyvai atsiliepiantis į originalių muzikinių projektų sklaidą. Darius Mažintas taip pat yra edukacinių koncertų autorius, labdaringų koncertų organizatorius.
Koncertas „Žiūrint į žvaigždes“ vyks „Organum“ koncertų salėje (Savanorių pr.1) spalio 18 d. 19 val. Bilietus platina Bilietai.organum.lt
