Teatre bus atidaryta ir fotografės Vilmos Samulionytės paroda „60 monumentų“ (2-ame aukšte veiks iki lapkričio 30 d.), kurioje eksponuojamas fotografijų ciklas, kurio objektas – Lietuvos Civilinės metrikacijos skyriai. Tiek diskusija, tiek paroda palydi režisierės Monikos Klimaitės spektaklį „Dviejų Korėjų susijungimas“ (premjera – spalio 19, 20 dienomis) pagal prancūzų dramaturgo Jo?lio Pommerat to paties pavadinimo pjesę.
Šeimos sampratos kaita: įtampos, stigmos, manipuliacijos
Žiūrint iš istorinės perspektyvos šeimos modelių būta įvairių. Kaip bežiūrėsi – tai yra visuomenės susitarimo objektas. Kad šiuo metu vyksta šeimos sampratos pokyčiai – tikriausiai akivaizdu. Viešojoje erdvėje įvairiuose kontekstuose manipuliuojama „tradicinės šeimos“, „lytinio švietimo“, „tikrųjų vertybių“ etc. sąvokomis. Kas tai ir kada tokie konstruktai atsiradę, susiformavę? Regis, ryškus noras dėti lygybės ženklą tarp sąvokų „tradicinis“ ir „dvasingas“, „moralus“ ir „patikimas“. Kiek tame esama tiesos, manipuliacijos? Visuomenė keičiasi, nors turbūt tiksliau būtų sakyti, kad ji pati sau jau leidžia pripažinti tam tikras ilgai diskriminuotas žmonių grupes, kurios šeimą supranta kitaip.
Be abejo, skirtingų sampratų supriešinimas yra kažkam naudingas, iš kitos pusės – jis turbūt natūralus, juolab kad sociumas nėra vienalytis. Už visų sampratų stovi ir politiniai judėjimai, kurie šeimos institutu, kaip savaimine vertybe, naudojasi kaip legitimuojančiu veiksniu, skydu. Iš to seka visa grandinė aktualių temų, kurios siūbuoja visuomenės stuburą: tolerancija, jos ribos (?), lygiateisiškumas.
Kokie mitai, stereotipai, išankstinės nuostatos trukdo visuomenei su(si)tarti? Kas tokioje susipriešinimo atmosferoje nukenčia labiausiai? Ar žmogaus teisės galioja visiems? Kaip peržengti rubikoną ir judėti į priekį?
Ar lemta susijungti Šiaurės ir Pietų Korėjoms?
Temą diskusijai padiktavo režisierės Monikos Klimaitės spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ (premjera – spalio 19 d.) pagal prancūzų dramaturgo Jo?lio Pommerat to paties pavadinimo pjesę, kurioje kalbama apie meilės veikimo mechanizmą, o tiksliau – ne apie pačios meilės, o apie meilės neįmanomybės, neišsipildymo mechanizmą, žmonių santykius, apie praktiškai neįmanomą misiją (kaip Šiaurės ir Pietų Korėjų susijungimas) suprasti vienas kitą iš esmės.
Dramaturgas J. Pommerat kritikų dažnai įvardinamas menininku, radusiu originalią teatrinę kalbą, pavadinamas teatro alchemiku. 2013 metais parašyta pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ sukonstruota iš dvidešimties atskirų dramų, kuriose dramaturgas išskleidžia romantiškų santykių panoramą. Iš esmės pjesė yra net ne apie pačią meilę, o apie meilės neįmanomybę. Spektaklis – tarsi laboratorija, kurioje iš arti gali stebėti, kiek gali būti skirtingų meilės apraiškų; suprasti, kad tarp meilės ir nemeilės – vos viena milisekundė, ir pro mikroskopo akutę pažvelgti į žmonių santykių darinius kaip į plika akimi nematomus, erdvėje judančius atomus. Ir bent akimirkai suprasti, kodėl ir kaip jie juda.
Anot paties J. Pommerat, meilės santykiai dėl savo intensyvumo priveda prie aklumo. O teatro kritikas Raffaele Furno yra prasitaręs, jog daug lengviau būtų susivienyti Šiaurės ir Pietų Korėjoms nei dviem žmonėms išlaikyti nuoširdžius ir tikrus meilės santykius.
Vilmos Samulionytės „60 monumentų“, arba Santuokų rūmų „altoriai“
Vilniaus senojo teatro 2-ajame aukšte bus eksponuojama ir fotografės Vilmos Samulionytės, kuri dirba konceptualiosios fotografijos srityje ir nagrinėja visuomenės ritualų, atminties, papročių problematiką, paroda „60 monumentų“. Parodos objektas – Civilinės metrikacijos skyriai, kurių Lietuvoje yra 60 (parodoje eksponuojama tik dalis fotografijų). Fotografė projektą „60 monumentų“ vykdė 2012–2019 m., o 2020 m. šis ciklas publikuotas ir kaip autorinė monografija.
Sovietiniais laikais reorganizavus valstybinę santvarką, visuomenės ritualai taip pat kito. Įkurti Civilinės metrikacijos skyriai pakeitė buvusias tradicines santuokos vietas ir tapo vienintele oficialia institucija, kuri galėjo įteisinti santuoką. Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės staiga virto ir įteisinančia įstaiga, ir „gyvenimo šventės“ vieta, kurią seniau dažniausiai įprasmino bažnyčia. Po Sovietų Sąjungos griūties Civilinės metrikacijos skyriai išliko ir toliau atlieka savo funkciją, tačiau pastebimas nuoseklus jų tuštėjimas.
Fotografijų pagrindinis objektas – stalas, ant kurio pasirašomas sprendimas, nukreipia mintį į institucijos biurokratiškumą, o interjero dekoratyvumas išryškina dirbtinį erdvių sakralumą. Serijoje naudojamas tipologiškumo principas fiksuoja sovietine ideologija grįstus vizualios kultūros principus ir tuštumu akcentuoja monumentalios pompastikos nehumaniškumą. Šie „altoriai“ nedviprasmiškai primena bažnyčių altorius, o ir kitų ritualinių paslaugų erdves, jų estetiką – kad ir laidojimo namų. Tarp jų esama tam tikrų sąšaukų.
Pasak architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, ritualinių paslaugų rūmų statyba buvo 7-ajame dešimtmetyje suaktyvėjusio ateistinio visuomenės indoktrinavimo dalis. Nepaisant politinio užsakymo, dėl architektų ir dailininkų sukurtų ir perinterpretuotų idėjų bei formų šie objektai tapo savitais hibridais – sekuliarios sovietinės visuomenės sakraliniais-pseudoreliginiais objektais, kitaip tariant, simuliakrais.
Fotografė, Balio Buračo fotografijos meno premijos (2022) laureatė V. Samulionytė: „Visuomenėje įvyko dideli pokyčiai keliant klausimus, kas yra šeima, kokios santuokos gali būti įteisintos, o kokios – ne, galų gale, kiek apskritai valstybė gali kištis į dviejų suaugusiųjų asmeninius santykius. Gyvename sparčiai kintančiame pasaulyje, kuriame šeima ir santuoka tampa kovos, nesantaikos ir priešpriešos arena.“
Peršasi provokatyvus, nors natūralus klausimas: jei meilė yra neįmanoma, galbūt ją įmanoma legitimizuoti, „paversti įmanoma“, suinstitucinant, ritualizuojant?
