Laukdami premjeros, siūlome pokalbį su jos autore ir su soliste.
Justina Gringytė: „Šis kūrinys man – didelis atradimas“
– Kur šiuo metu esate? – paklausiau dainininkės J. Gringytės.
– Šiuo metu esu Šiaurės Ispanijoje, San Sebastiane. Čia, baskų krašte, vyksta penkių koncertų turas atliekant Gustavo Mahlerio Trečiąją simfoniją su Baskų nacionaliniu orkestru. Koncertai vyksta krašto sostinėje Vitorijoje, Bilbao, San Sebastiane ir Pamplonoje.
– Pasaulyje išgarsėjote kaip nepakartojama Karmen atlikėja to paties pavadinimo operoje. O ar dažnai tenka atlikti XX–XXI a. repertuarą?
– Labai dažnai. Tiesa, jei kalbame apie šiuolaikinę muziką, tikriausiai turėtume patikslinti, kad turime minty XX a. pabaigos ir XXI a. kūrybą, nes, pavyzdžiui, Maurice’as Ravelis irgi yra XX a. kompozitorius, bet jį priskirčiau prie klasikinio fundamentalaus repertuaro.
Kartą per metus stengiuosi atlikti šiuolaikinį, naują kūrinį. Mano pirmoji pažintis su šiuolaikine opera įvyko, dar būnant Londono „Covent Garden“ operos teatro jaunųjų atlikėjų programos stažuotoja: dainavau žymaus britų kompozitoriaus Harrisono Birtwistle’o operoje „The Minotaur“ („Minotauras“), taip pat – Mark-Anthony Turnage’o operoje „Greek“.
Iš lietuvių autorių esu atlikusi mecosoprano partiją Ramintos Šerkšnytės „Saulėlydžio ir aušros giesmėse“, įrašiau Justinos Repečkaitės kūrinį „Įvardijimas ir išvarymas“, visada malonu bendradarbiauti su Gediminu Gelgotu, jo kūrinį „Į dangų“ buvo sudėtinga, bet gera atlikti. Su Nacionaline filharmonija prieš dvejus metus pradėjome sezoną Johno Corigliano dainų ciklu „Vieną mielą rytą“, dedikuotu Rugsėjo 11-osios įvykiams. Labai nudžiugau gavusi pasiūlymą atlikti naują Žibuoklės Martinaitytės kūrinį, nes būsiu pati pirmoji šio kūrinio atlikėja. Tai didžiulė privilegija.
– Ką galėtumėte pasakyti apie jūsų ruošiamą Ž. Martinaitytės kūrinį „Enheduana“?
– Šis kūrinys, jo tema man yra didelis atradimas. Įsivaizduoju, kad tai turėtų būti atradimas ir publikai, visiems, kas su šiuo kūrinu susidurs ateityje – ir atlikėjams, ir kitiems solistams. Visų pirma – tai ypatinga istorija. Žinome, kad egzistavo Mesopotamijos civilizacija. Bet kiek iš mūsų žino apie jos poetę Enheduaną, kokia istoriškai svarbi asmenybė ji buvo?
Enheduana – pirmoji pasaulio poetė ir apskritai ji įvardijama kaip pirmoji pasaulio autorė. Man buvo labai įdomu gilintis į kontekstą: Mesopotamijos civilizaciją, šumerų kultūrą, Babiloniją... Enheduana sukūrė himną Inanai – karo ir meilės deivei. Mums ši poezija byloja apie neišsemiamą moters galią, išmintį, protą. Ir visa tai tada buvo savaime suprantama, tam nereikėjo jokių feminizmo proveržių.
Žibuoklės Martinaitytės muzika yra stipriai susijusi su šia tema. Negalėčiau pasakyti, kad girdėsime kokias nors sąsajas su Mesopotamijos muzika, bet man šis kūrinys yra užburiantis. Be to, jis yra labai virtuoziškas, čia nėra nieko lengvo atlikėjui. Ir nors šiuo metu kartu ruošiu Amneris vaidmenį netrukus įvyksiančiai G. Verdi „Aidos“ premjerai, dar vienas mano profesinio dėmesio trečdalis (jei galima būtų taip skirstyti) skirtas G. Mahlerio muzikai, visgi esu maksimaliai panirusi į šį naują kūrinį – pačią istoriją, muzikos analizę, natas, žodžius. Manau, tai bus labai ypatingas naujas kūrinys.
– Tai, kad vienu metu atliekate ir klasikinį repertuarą, daro įtaką ruošiant šiuolaikinį kūrinį, šiuo atveju – Ž. Martinaitytės „Enheduaną“?
– Kiekviena patirtis padeda. Jei esi profesionalas, tu tinkamai naudoji ir tobulini savo instrumentą (dirbi su vokalo pedagogais ir pan.), kad jis būtų patikimas, reikiamo techninio lygio ir kokybės atliekamam repertuarui. Techniškai aš visada save ruošiu, ar dainuočiau šimtą kartų jau atliktą Karmen, be galo sudėtingą G. Mahlerio partiją, G. Verdi operą ar šiuolaikinį kūrinį. Mano techninis kasdieninis darbas yra toks pat nuožmus ir atsakingas.
Tai, kad jau daug metų esu scenoje, man suteikia daugiau pasitikėjimo savimi imtis tokių ypatingų darbų, kaip „Enheduana“. Šis kūrinys atliekamas anglų kalba, kuri nėra patogi klasikiniam dainininkui. Mane gelbsti tai, kad tą pačią Karmen daug kartų esu dainavusi angliškai, taip pat esu atlikusi B. Britteno ir kitų angliškai rašiusių autorių kūrinius. Ir visgi italų, prancūzų, vokiečių, čekų, ispanų kalbos yra vokaliai patogios, o prie anglų kalbos reikia taikytis.
Iš aktorinės, sceninės pusės man esminis dalykas yra kūrinio dramaturgija. Žibuoklės kūrinyje ji yra. Šiuolaikinėje muzikoje dažnai vyrauja gryna garsų estetika be dramaturgijos, emocijos. Žibuoklės Martinaitytės įgarsintame Enheduanos himne išlieka harmoningumas, grožis. Šia prasme šis kūrinys niekuo nesiskiria nuo visos kitos mano atliekamos muzikos, kuri paliečia mano širdį.
– Kitaip tariant, nejaučiate takoskyros tarp praeities repertuaro ir Žibuoklės Martinaitytės kūrinio?
– Tai virtuoziškas kūrinys, tačiau išlaikantis pagarbą balso sveikatai, kas nėra savaime suprantama šiuolaikinių autorių kūryboje. Kompozitoriai galvoja, kad gali bet ką daryti su balsu. Negali, nes už tai tenka mokėti didelę kainą. Man buvo labai malonu, kad su Žibuokle daug kalbėjomės ir apie balsą.
Analizavome pavyzdžius: tarkime, kodėl G. Verdi yra toks puikus vokalo kompozitorius; kaip jis konstruoja vaidmenį, partiją (Amneris, Amelijos); kokiu vokalo „svoriu“ reikia pradėti operą, kad ją sėkmingai užbaigtum. Aš tai pavadinčiau balso vadyba, – kompozitorius, rašantis vokalui, turėtų ją išmanyti. Labai vertinu, kad Žibuoklė Martinaitytė šia prasme pasirodė kaip tos senosios mokyklos atstovė, kuriai buvo svarbu išreikšti savo kūrybines mintis, visgi išlaikant pagarbą klasikinio balso prigimčiai.
– Vadinasi, daug bendravote su kompozitore?
– Išties daug kalbėjomės vaizdo skambučių pagalba iš skirtingų šalių: aš – iš Italijos, Žibuoklė – iš Lietuvos, vėliau ji – iš Niujorko, aš – iš Ispanijos. Nebuvome gyvai susitikusios, bet toks jausmas, lyg būtume seniai pažįstamos. Mūsų bendravimas buvo labai kūrybiškas ir įkvėpiantis.
Žibuoklė Martinaitytė: „Mano kūrybos kontekste tai – eksperimentas“
– Kaip kilo sumanymas rašyti kūrinį pagal prieš tūkstančius metų gyvenusios Enheduanos eiles?, – paklausiaus kompozitorės Ž. Martinaitytės.
– Rytais sportuoju – vaikštau, kad pakelčiau širdies ritmą, smegenys geriau dirbtų, ir kartais bevaikščiodama pasiklausau tinklalaidžių. Praeitą vasarą, būdama Lietuvoje, klausiausi Niujorko meno pasaulio apžvalgos ir išgirdau apie parodą, skirtą Enheduanai. Išsyk įsidėmėjau vardą dėl jo beveik lietuviško skambesio – gal dėl dvibalsių man taip pasirodė.
Grįžusi pradėjau ieškoti internete daugiau informacijos apie Enheduaną ir sužinojau, kad ji buvo poetė ir šventikė, gyvenusi daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų – 2300 m. prieš mūsų erą. Vien tai, kad ji kūrė poeziją, kuri išliko iki mūsų dienų, ir jos gyvenimo faktai man padarė didelį įspūdį. Net neskaičiusi jos poezijos pagalvojau, kad kada nors galima būtų sukurti su ja susijusį kūrinį.
Kita vertus, visada svajojau parašyti kūrinį balsui ir orkestrui, tik nebuvau tikra, ar naudosiu poetinį tekstą, ar, kaip man įprasta, naudosiu tik balses ir priebalses, ką aš darau chorinėje ir ansamblinėje muzikoje. Visgi turėti solistę scenoje ir beveik pusę valandos jai skirti dainuoti vien balses ir priebalses, man pasirodė beveik neetiška. Norisi duoti semantinių prasmių lauką, kad dainininkė tiesiog turėtų atspirties tašką.
Turėkime minty, kad dainininkai ruošdami naujo kūrinio premjerą, negirdi visumos, nežino, koks bus orkestro skambesys. Jie mato tik savo partiją ir išties labai sunku įsivaizduoti, kokia bus bendra kūrinio atmosfera. Tad tekstas labai praverčia.
Kai gavau užsakymą sukurti kūrinį „Gaidai“, jau turėjau nusipirkusi knygą su naujai išverstais Enheduanos tekstais į anglų kalbą (vertėjas Sophus Helle, išleido Jeilio universiteto leidykla). Beje, tie tekstai labai įdomiai atrodo. Skaitai ir staiga matai daug daugtaškių – per pusę puslapio. Jie atsirado todėl, kad šumerai rašė ant molinių lentelių, kurių dalis per tūkstančius metų sudužo. Todėl ir išlikęs Enheduanos tekstas gana fragmentiškas.
Pasirinkau jos „Himną Inanai“. Inana – deivė, į kurią kreipiasi šventikė ir poetė Enheduana: moteris poetė kreipiasi į dievybę moterį, apibūdindama visas tos dievybės savybes. Visame tekste labai akivaizdi moteriškos galios išraiška. Tai labai stiprus, net, galima sakyti, feministinis kūrinys.
Aišku, jis gali būti įvairiai perskaitomas. Jame yra daug temų – ir jos tapačios šiandienai, kas mane labai sudomino. Kalbama apie karą, tremtį, gamtos katastrofas, netgi apie lyčių keitimą – iš vyro tapimą moterimi, iš moters – vyru. Atrodytų, tai tik mūsų laikų ženklai, bet antai ir prieš keturis tūkstančius metų egzistavo tas pats problemų laukas. Skiriasi civilizacijos, bet žmogiškos problemos išliko tos pačios. Ypač dabar, Ukrainos karo fone, tokie įvaizdžiai, kaip kapojamos gavos, besiliejantis kraujas, neatrodo tik mitologinės metaforos.
– Rašydama kūrinį balsui kaip atlikėją įsivaizdavai būtent operos solistę?
– Įsivaizdavau balsą kaip instrumentą, tembrinę spalvą, bet, žinoma, balsas atsineša operinio dainavimo techniką ir įpročius. Aš irgi iki galo nežinau, kaip šis kūrinys nuskambės, nes mano kūrybos kontekste tai yra eksperimentas, nesu rašiusi balsui su orkestru. Balsas čia yra vienas iš orkestro instrumentų, aišku, dominuojantis, jam palikta daug akustinės ir registrų erdvės, bet yra dalių, kur balsas kovoja su orkestru – kaip individas su mase.
Su Justina Gringyte palaikome ryšį. Su ja peržiūrėjome vokalinę partiją, kad jai nebūtų nepatogių vietų. Ji man atskleidė daug vokalo paslapčių, amato detalių, kurių negalėjau žinoti.
– Ar Enheduanos kūrybos archaiškumas atsispindės muzikoje?
– Nuo savęs nepabėgsi. Turiu savo estetiką, braižą, kurį subrandinau per dešimtmečius. Naujasis kūrinys irgi niekur nepabėgo nuo mano stilistikos. Inspiracijos iš praeities leido galbūt laisviau pažiūrėti į tekstą, nes jo išlikę tik fragmentai. Tai suteikė pakankamai daug laisvės jo traktavimui. Be to, kokia apskritai yra poetinio teksto užduotis? Jo pagrindinis tikslas yra išlaisvinti mus iš kasdienybės kalbos ir gramatikos struktūrų, pateikti neįprastus derinius. Tai padarydama poetinė kalba atrakina mūsų suvokimą iš įprastinio lygmens į naujų įžvalgų dimensiją.
Kita vertus, žodžių tėkmė, natūralus kalbos ritmas irgi turi savo muziką. Rašydama šį kūrinį pastebėjau, kad tekstas gana dažnai ima viršų. Negali eiti priešinga žodžio intonacijai ir ritmikai linkme, nebent tokia yra kompozitoriaus pozicija. Visgi dabar pirmą kartą dirbdama su tekstu, buvau apstulbinta, kad jis gali turėti tokią galią. Atrodo, vokalinė partija pati plaukia, rašosi. Nežinau, ar tai gerai, ar reikėtų tam priešintis. Visgi leidau natūraliam kalbos ritmui ir intonacijoms gyventi ir daviau jiems vietą orkestriniame kontekste.
Pirmoje ir septintoje kūrinio dalyse naudoju šumerų tekstą (kitur anglų kalbą) – porą sakinių, kaip jie galėjo skambėti. Klausiau vertėjo: anot jo, niekas nežino, kaip šumerų kalba iš tiesų skambėjo, galime tik spėlioti. Įdomu, kad rekonstruotas skambesys panašus į lietuvių kalbos – yra nemažai šnypščiančių priebalsių.
– Gyveni tarp Niujorko ir Lietuvos, neretai būni menininkų rezidencijose. Kur šiuo metu dedami paskutiniai štrichai ant premjerinės „Enheduanos“ partitūros?
– Šiuo metu esu vienoje gražiausių kada nors aplankytų vietų, tokio gamtos grožio turbūt nesu mačiusi! Čia, prie Komo ežero (Italijoje), Rockefellerio fondo įkurtame Bellagio centre reziduoja ne tik menininkai, mūsų čia nedaug. Į šią didžiulę uždarą teritoriją atvyksta svarbių organizacijų galvos spręsti globalių problemų, tokių kaip klimato kaita.
Kartais pagalvoju, kad tuo metu, kai pasauliui reikia spręsti tiek problemų, mes, lyg iš Hermanno Hesses „Stiklo karoliukų žaidimo“, dėliojame muzikinius ženklelius, žaidžiame savo stiklo karoliukais... Bet turbūt ir tai yra svarbu?
Lietuvių operos solistės Justinos Gringytės ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas, kuriame skambės Žibuoklės Martinaitytės kūrinio pasaulinė premjera, Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“ įvyks spalio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
