Tai bus išskirtinė proga išgirsti, kaip organiškai sąveikauja vakarietiškoji laisvojo džiazo tradicija ir afrikietiškas, indiškas ar kubietiškas ritminis paveldas. Skirtingus kontinentus apjungiančios patirtys skambės kamerinėje, puikia akustika pasižyminčioje fortepijonų salono „Organum“ (Savanorių pr. 1, Vilnius) salėje.
Joe, Williamas ir Hamidas − 1950-ųjų kartos muzikantai, tarsi viesulai įsiveržę į džiazo sceną praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais ir neilgai trukus atsidūrę jos priešakyje. J. Morrisas, W. Parkeris ir H. Drake‘as – vardai, kuriuos tariant balsas ima virpėti. Tai asmenybės, kurių svoris džiazo muzikos istorijoje ypač didelis. Jų kūrybiškumas ir nestandartinis mąstymas esmingai keitė bei tebeikeičia šio žanro skambesį. Tiesą sakant, ne tik džiazo. Artimas ryšys su kitų kultūrų muzika, ypač W. Parkerio ir H. Drake'o atveju, džiazą praturtino „world“ muzikos prieskoniais, o „world“ muziką atmiežė džiazu.
J. Morrisas muzikuoti gitara pradėjo būdamas keturiolikos. Susižavėjimo energinga roko muzika genamas, jis į rankas paėmė gitarą. Laikui bėgant, noras groti nedingo, tačiau įprastos roko progresijos pradėjo varyti nuobodulį. J. Morrisas ėmėsi ausylo bliuzo, džiazo barų tyrinėjimo, kol galiausiai priėjo prie durų, ant kurių puikavosi laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos užrašas.
Drąsiai jas pravėręs, jis tapo vienu originaliausių ir svarbiausių šių laikų improvizuotojų. Pasaulio melomanų J. Morrisas vertinamas dėl išraiškingo frazavimo, dinamiško žaidimo tekstūromis pasitelkiant preparuotus instrumentus bei netradicinius derinimus. J. Morrisas − neabejotinai viena ryškiausių Niujorko scenos žvaigždžių, kurios šviesa prasiskverbia į atokiausius pasaulio kampelius.
Spalio 7 d. į sceną taip pat žengs išradingiausiu bosistu nuo Charleso Minguso laikų arba Jimmy Garrisono ir Paulo Chamberso įpėdiniu vadinamas kontrabosininkas W. Parkeris. Tie, kurie bent kartą girdėjo šį muzikantą, sakosi galį jį atpažinti vos iš pusės takto.
W. Parkerio grojimo stiliaus pagrindą sudaro galingi, veržlūs ritmai, novatoriškos stryko bei pirštų grojimo technikos, melodingos improvizacijos ir riški tonų paletė, kurioje garbingą vietą užima Afrikos ir afroamerikiečių muzikos tradicijų elementai. W. Parkeris kontraboso stygomis virpina ne tik orą, išgaudamas įstabaus gylio garsų bangas, bet ir klausytojų sielas, kurioms jo atliekama muzika tampa vartais į metafizinę plotmę.
„Improdimensijos“ komandos dėka Lietuvoje nusileisiančio avangardinio džiazo legendų desanto karūnos brangakmeniu galime laikyti būgnų ir perkusijos karalių Hamidą Drake‘ą, apie kurio kūrybą būtų galima parašyti net keleto tomų knygą. Geriausių būgnininkų reitinguose nuolat aukščiausias prizines vietas pelnantis muzikantas − viena esminių asmenybių, keičiančių suvokimą apie mušamuosius instrumentus ir atveriančių dar negirdėtas jų skambesio galimybes.
H. Drake‘o grojimo stiliui būdingos sudėtingos poliritminės struktūros, žongliravimas skirtingais tempais ir ypač platus afrikietiškais, indiškais, Karibų regiono perkusiniais instrumentais praturtintas būgnų komplektas. Mušamieji instrumentai H. Drake‘o dėka virsta pagal savitus dėsnius pulsuojančia visata.
Asmeninės šių muzikantų kūrybinės trajektorijos ėmė kirstis dar praėjusiame amžiuje, tačiau per visus šiuos dešimtmečius materialaus palikimo tėra vos keletas albumų. Esminis iš jų − 2002 m. išleistas trio įrašas „Eloping With The Sun“.
Albume klausytojai išgirdo bandžos, tristygės, oda aptraukta liutnios, dar vadinamos sintiru ir rėminiu būgnu atliekamą muziką. Visiškai nestandartinė sudėtis, bemaž ištrynusi ribas tarp džiazo ir „world“ muzikos žanro bei nubrėžusi šio trio estetinę be idėjinę kryptį, kuriai būdingas ne precizikos ir tobulumo vaikymasis, bet siekis atverti pirmapradę garso paskirtį – rituališkumą.
Spalio 7 d. koncertas bus išskirtinė proga išvysti šiuos muzikantus vienoje scenoje. Tai puiki galimybė pažadinti seniai užmigusias jusles, patirti lig šiol nepatirtus potyrius ir bent kelioms valandoms ištrūkti į erdves apie kurių egzistavimą tikriausiai net nenutuokėte.
A. Mikalkėno muzikinių patirčių kraitis ypač gausus: ne tik klasikinės ir džiazo muzikos studijos, bet ir „musique concrète“, roko, metalo ir kitų žanrų atgarsiai. Spalio 7 d. vakarą Arnas sės prie juodai baltų fortepijono klavišų. Specialioje solo programoje šis nepakartojamas improvizuotojas daugeliui puikiai pažįstamą instrumentą privers skambėti kitaip.
Koncertą iš dallies remia Lietuvos kultūros taryba.
