Pats Kabuki teatras, kaip vaidybos meno šaka, Japonijoje atsirado maždaug prieš 400 metų. Ieškodami pramogos žmonės susikūrė savotišką miestelio šventę, į kurią rinkdavosi įspūdžių ištroškę miestelėnai. Įdomiai ir smagiai leisdami laiką čia pat jie dar ir skaniai pasivaišindavo. Neįprasti aktorių drabužiai, užaštrinta vaidyba, kad tikrai kiekvienas suprastų spektaklį, dažnai įaudrindavo žiūrovus. Tie iš pažiūros suvaldytų emocijų ir uždaroki japonai įsiaudrindavo tiek, kad ne tik po vaidinimo nepalikdavo ramybėje aktorių, bet net veiksmo viduryje verždavosi į sceną.
Toks japonų visuomenės griežtų taisyklių laužymas labai nepatiko valdančiųjų klasei, todėl Kabuki teatrus buvo bandoma visaip suvaržyti arba bent šiek tiek suvaldyti nepageidaujamus procesus. Teatrus uždarydavo, perkeldavo į kuo atokesnes vietas, o aktorius, kurie iš pradžių buvo vien paaugliai, liepė pakeisti moterimis, kurios ir atlikdavo visus vaidmenis. Kai ir šitai nepasiteisino, valdžios nurodymu Kabuki teatro aktoriais leisdavo tapti tik vyrus.
Ši tradicija išliko iki šių dienų. Žiūrėdamas Kabuki spektaklį sunkiai gali patikėti, kad vyrai gali taip tobulai perteikti moterims būdingą mimiką, judesius, eiseną, atlikti atskirus šokių numerius. Moterų vaidmenys paprastai skiriami jauniems, liekniems vyrukams. Stengiamasi kalbėti aukštesnio tembro vyrišku balsu. Toks vyrų persikūnijimas į moteriškus vaidmenis iš tiesų suteikia savotiškos papildomos intrigos. UNESCO yra įtraukusi Kabuki teatro meną į vertingiausią, tebepuoselėjamą žmonijos kultūrinį paveldą.
Pirmasis Kabuki teatras įsikūrė senojoje Japonijos sostinėje, Kijoto mieste, ant Kamo upės kranto, kuri labai primena Lietuvos Nerį. Teatras Minamiza tebeveikia iki šiol. Eiliniam europiečiui gali pasirodyti labai keista, kad teatro repertuaras paskelbiamas ne visiems metams, o tik keliems mėnesiams. Dar vienas ypatumas yra tas, kad ta pati Kabuki teatro programa rodoma visą mėnesį, kiekvieną dieną, negana to, nuo ryto iki vakaro, nuo 11 val. iki 21 val. Rytiniai pasirodymai, susidedantys iš kelių vieno veiksmo spektaklių, pvz., iš keturių, trunka iki 15 val. Tada padaroma valandos pertrauka ir prasideda vakarinė programa.
Rytiniai ir vakariniai spektakliai apima be galo daug meninio turinio ir įvairių siužetų, nors pamatyti visus per kartą tiesiog nerealu. Todėl yra nustatyta tvarka, kad teatro lankytojai galėtų nusipirkti bilietus tik į kurį nors atskirą vieno veiksmo vaidinimą. Bilietai į tos dienos spektaklius teatro kasose pradedami pardavinėti likus kelioms valandoms iki vaidinimo pradžios. Šių vieno veiksmo spektaklių žanrai – dramos su giliais išgyvenimais, komiški pasakojimai, taip pat tragedijos ir fantastinių elementų kupina programos pabaiga.
Siužetuose, kuriuose dažnai peržengiamos nusistovėjusias ir iki šių dienų tebegajos ribos tarp įvairių japonų visuomenės klasių, gvildenamos pagrindinės žmogaus gyvenimo temos: meilė, džiaugsmas ir neapykanta, mirtis ir tikėjimas stebuklinga, gera pabaiga. Vieno veiksmo spektakliai taip pat labai tinka bendram susipažinimui su Kabuki teatru arba akiračio prasiplėtimui.
Galbūt todėl tądien prie Kabukizos teatro matėsi stoviniuojančių moksleivių būreliai. Visi su uniformomis, priekyje mokytojos, šaižiu balsu perteikiančios nurodymus savo globotiniams. Man tai priminė vaikystę, kai su klase iš Kauno važiuodavome į Vilniaus operos ir baleto teatrą žiūrėti spektaklių.
Japonų stiprybė – kiekvieno atskirai ir visos visuomenės – yra tęstinumas, uolus tradicijų puoselėjimas. Būtent tai atsispindi ir Kabuki mene. Priemonės, metodai ir sukuriama meninė visuma – visa tai bandoma išlaikyti autentiškais, tokiais, kokie buvo prieš 400 metų. Aktorių grimui tebenaudojama balta veido pudra, pagaminta iš iki rafinuotumo perdirbtų ryžių miltų. Dėvimi juodi perukai – specialiu būdu surišti iš tikrų žmonių plaukų, o susivėlę, stilizuoti – iš tikrų kailių, taip pat ir ilgiausios, purios gyvūnų uodegos, dailiai krintančios nuo šalmo viršaus, kaip papildomas papuošalas.
Vaidybos meno dažniausiai išmokstama profesines paslaptis perduodant iš lūpų į lūpas, neretai šeimose iš kartos į kartą. Japoniškųjų kimono irgi yra įvairiausių rūšių, priklausomai nuo progos. Miestuose, Tokijuje ir Kijote krito į akis japonės, jaunutės ir nebe, iki šiol pagrindiniu išeiginiu rūbu pripažįstančios tik tradicinius kimono. Bet jie – paprastesni, palyginti su Kabuki teatro aktorių dėvimais puošnaus audeklo, tviskančiais, šventiniais kimono, kurie, be to, dar su iš paskos besidriekiančiu šleifu. Vyriški aktorių rūbai nuo moteriškųjų neatsilieka prabanga ir rafinuotumu. Todėl efektas žiūrint Kabuki spektaklį – lyg dalyvavimas nepakartojamoje, nuostabą keliančioje šventėje.
Scenos dekoracijos, kad ir kaip būtų keista, itin paprastos, antraeilės, vien kaip simboliniai veiksmo akcentai. Plokšti daiktų atvaizdai, nutapyti paveikslai skirti tam, kad žiūrovams pažadintų mintį ir vėl nukreiptų į aktorių vaidybą. Tikrai gyvenimiška yra spektaklių muzika, kuri čia pat, scenos šone arba gilumoje, atliekama muzikantų japonų tradiciniais muzikos instrumentais. Tai – styginiai, primenantys senovines gitaras, ir mušamieji: įvairūs būgnai, būgneliai. Grojantieji styginiais pritaria savo pačių giedojimui. Nepažįstama ir todėl iš pažiūros svetima europiečio ausiai tokia muzika. O kur dar netikėti šaižūs pokštelėjimai, nenumaldomos mušamų būgnų tirados. Žiūrint tokį spektaklį, net ir nesuprantant japoniškai, tikrai nėra nuobodu, o be galo įdomu. Kas bus toliau?
Tokijuje yra trys Kabuki teatrai, iš kurių seniausias – Kabukizos teatras, įsikūręs įžymiajame Ginzos rajone. Teatro pastatas buvo ne kartą sudegęs, taip pat sugriautas žemės drebėjimų, kurių Japonijoje kasmet įvyksta apie 1500, silpnesnių ir smarkesnių. Įsispraudęs tarp kitų pusaukščių pastatų, Kabukizos teatras iš pažiūros nelabai kuo išsiskiria. Šalia auga keli eiliniai medžiai, apipinti nereikliais, daugiamečiais augalėliais, ir jokių gėlynų, jokios pompos. Nors teatro fasadas puikuojasi keliomis masyviomis, paradinėmis durimis, žiūrovai į vidų įleidžiami pro požeminį įėjimą, į kurį nusileidi eskalatoriumi. Mat teatro lankytojams pirmiausia norima suteikti progą pasižvalgyti po didžiulę tviskančią salę su daugybe įvairiausių suvenyrų parduotuvėlių.
Japonai, kaip įprasta, lauktuvių būtinai perka ką nors valgoma, kokį nors skanėstą, pvz., sausainėlių, visokių arbatų, arba šiaip ką nors praktiška. Populiarios vadinamosios „furošiki“ – buityje daug kur pritaikomos meniškos skepetos puošniais ornamentais arba su piešiniu, perteikiančiu pasakojimą. Tad apsilankymas teatre japonams reiškia iškylą ir pramogą visomis prasmėmis.
Pasirūpinus lauktuvėmis, toliau kelias veda aukštyn, vėl eskalatoriumi, į Kabukizos teatro fojė. Keista tik ką nuo pilko šaligatvio žengti ant minkšto, storo, švarut švarutėlio raudono kilimo su didelėmis, išaustomis, ryškių spalvų gėlėmis. Ir tai – ne kiliminė danga, o didžiulis, vientisas kilimas, nuo sienos iki sienos. Kur bepasisuksi, visur teatro padėjėjos, budinčiosios, visos kaip viena – uniformuotos, baltomis pirštinaitėmis, – kuo pagarbiausiai linktelėjimu pasveikinančios lankytojus ir maloniai nukreipiančios žiūrovus į vietas. Tikriausiai dar ir šypsosi, bet su kaukėm, todėl galima tik nuspėti. Mano vieta buvo balkone, nes patys pigiausi bilietai perkant internetu siekė 100 dolerių. Nors tokia kaina gal ir pasiteisina, juk tikrą Kabuki spektaklį matai ne kasdien, gal tik kartą per gyvenimą.
Teatre susirinkusi publika pasirodė esanti labai įvairi – tai nebūtinai vien išprusę žmonės. Pasitaikė tokių, kurie garsiai kalbėjosi spektaklio metu. Nors prieš pat prasidedant vaidinimui uniformuotosios teatro tvarkos prižiūrėtojos buvo išėjusios prieš kiekvienai paskirtą žiūrovų dalį parteryje ir balkone tam, kad paaiškintų elgesio spektaklio metu taisykles. Toks mini instruktažas žiūrovams. Japonijoje bendrai visur įvairiais būdais, žodžiu ir raštu, aiškinamos elgesio taisyklės visiems iš eilės – kaip elgtis ir kaip nesielgti.
Teatro programėlėje taip pat išvardinta, kad, aišku, negalima fotografuoti, filmuoti, kalbėtis ne tik spektaklio metu, bet kuo mažiau net per pertraukas, gerbiant kitų norą pailsėti tyloje. Taip pat negalima dovanoti dovanų aktoriams arba bandyti kaip nors kitaip su jais užmegzti asmeninį ryšį. Vaidinimo metu, jeigu kas nors nebegali išsėdėti savo vietoje, pvz., kad ir užpuolus kosuliui, siūloma išeiti į fojė ir pabaigti žiūrėti spektaklį čia pat įrengtame didžiuliame ekrane. Mat teatro viduje vyksta tiesioginė vaidinimo transliacija.
Pirmoji Tokijo Kabukizos birželį rodyto rytinio pasirodymo dalis buvo istorinė drama, sukurta XIX a. viduryje, apie iš liaudies kilusį dailininką. Kartą, lydimas mylinčios žmonos, jis nuėjo pas įžymų menininką, prašydamas leisti tapti jo mokiniu. Žavėjo išraiškingi gestai, nusilenkimai prieš autoritetą iki pat žemės, paliečiant kakta gruntą, maldaujančiu tonu tariami žodžiai „Tamsta, tamsta...“ Nuo kartos į kartą japonai buvo mokomi paklusnumo, nori jie to ar nenori.
Deja, mokytojas-dailininkas atsisakė priimti paprastą žmogelį mokytis tapybos, o tas, baisiausiai pergyvendamas, dėl to nutarė net atsisveikinti su gyvenimu. Jį atlydėjusi žmona, vaidinama aktoriaus, liejo ašarų upelius, o vyras dar pasmurtavo prieš ją, nors, kuo ji kalta? Galiausiai prieš išeidamas iš gyvenimo jis nusprendė nutapyti paskutinį paveikslą, portretą, kuris, persmelktas jo kančios bei talento, įsigėrė į akmens paviršių ir atgijo. Įvykusio stebuklo dėka jį priėmė mokytis įžymusis dailininkas. Aktorius, vaidinęs pagrindinę rolę, meistriškai perteikė plačią žmogiškų jausmų skalę, ir beveik viską vien tylomis, tik gestais ir mimika.
Pasibaigus pirmajam vieno veiksmo spektakliui, trukusiam pusantros valandos, buvo paskelbta pertrauka. Kadangi programėlėje nebuvo užsiminta apie petraukėles, dar perklausiau teatro budėtojos, puikiai kalbančios angliškai, ar tikrai pertrauka truks 35 minutes? Ką gi, seku paskui kitus žiūrovus laukdama, kas dėsis toliau. Pasirodo, teatro lankytojai, tikriausiai ir aktoriai, čia pat surengia tikrą pietų pertrauką! Žmonės kuo ramiausiai sėdasi ant minkštų teatro fojė pristatytų suoliukų, kelius tvarkingai pridengia mažyte staltiesėle ir, išsitraukę atsinešto naminio maisto dėželes, tyliai valgo, kąsnis po kąsnio, delikačiai su lazdelėmis. O lazdelės – medinės, vienkartinės, galiukai švariai apsukti popierėliu, švara garantuota.
Šalia suoliukų dar pritaisytos dailios lentynėlės gėrimui pasidėti, kad neišsipiltų. Viskas tobulai paprasta ir, kaip būdinga japonams, didžiausias rezultatas, pasiektas pačiomis mažiausiomis sąnaudomis. Pavalgę dar ramiai pasėdi, tada kiekvienas susivynioja atsineštą ryšulėlį, minimalias šiukšleles tvarkingai iškrato į fojė viduryje pastatytą šiukšlių vežimėlį. Tada atgal į salę žiūrėti vaidinimo. Smulkmena, bet iškalbinga: dėl spektaklio japonai nepavėluoja pavalgyti pietų. Dar dvi pertraukos, po antro ir po trečio veinaveiksmių vaidinimų, tetruko po 10 minučių.
Nors Japonijoje daug kas automatizuota, Kabuki teatre scenos uždangą, kaip senais laikais, atitraukia už jos užlindęs žmogus. Lengvučio audeklo uždangos raštas ir spalvos – taip pat tradiciniai, simboliniai. Plačios tamsiai žalios, raudonai oranžinės ir juodos spalvos juostos lyg sujungia lubas su scena. Veiksmo metu ant pirštų galų įbėgantys scenos pagalbininkai, kaip kokie šešėliai, vilki juodais, aptemptais rūbais ir nuo akių juodom skepetom prisidengę veidus, kad žiūrovams neblaškytų dėmesio.
Įdomiai atrodo veikėjų-vyrų pozos, kai kojos nuo kelių įremtos į žemę stačiu kampu. Galios simbolis, tikrai nesuklysi. O moterų vaidmenis atliekantys aktoriai juda jau taip suglaudę kojas ir tokiais smulkiais žingsneliais, rodos, plaukte plaukia per sceną. Stilizavimas yra viena pagrindinių ir ypač būdingų Kabuki meninių priemonių. Dar vienas Kabuki scenografijos bruožas – siauras tiltelis parterio dešiniajame šone, sujungiantis teatro užkulisius ir sceną.
Galima įsivaizduoti, koks pritrenkiantis įspūdis, kai visai netikėtai virš čia pat sėdinčių žiūrovų galvų į sceną įbėga arba šokio žingsneliu įeina koks nors veikėjas arba jų būrelis. Dar viena Kabuki tiltelio prasmė – grynai simbolinė. Tai jungtis tarp praeities ir dabarties. Pats Kabuki teatras ir jo spektakliai – lyg pažintinis tiltas, kviečiantis kitų pasaulio šalių žmones leistis į nepakartojamus Japonijos kultūros ir istorijos labirintus.
Straipsnio autorė Dailė Čekanavičiūtė gyvena JAV, Čikagoje, dirba gimnazijoje. Su ja susisiekti galima el. paštu dailemalik@yahoo.com.
