Režisierius Gintaras Varnas, jau daug metų nuosekliai tyrinėdamas šią tragediją, sako: „1943 metų rugsėjo 23 dieną Vilniaus getas buvo galutinai likviduotas. Per du geto gyvavimo metus čia gyveno per 70 tūkstančių Vilniaus ir kitur atvežtų žydų. Jie buvo žudomi Paneriuose nuolat, kas savaitę, dvi, mėnesį. Žmonių gete mažėjo, o likę prieš rugsėjo 23-ąją išvežioti po įvairias koncentracijos stovyklas ir nužudyti. Vilnius liko be žydų, vienos skaitlingiausių ir gyvybingiausių diasporų. Ta data kartu yra simbolinė ne tik Vilniaus, bet visos Lietuvos, o prieš tai – LDK žydų bendruomenės sunaikinimo diena.
Šią savaitę Vilnius mini liūdną datą – Vilniaus Geto likvidavimo 80-metį. Ji svarbi ne tik šiandien Vilniuje gyvenantiems žydams, kurie jau apverkė savo mirusiuosius. Jie jau daug kartų sugiedojo kadišą. Ši data svarbesnė lietuviams. Jie turi atsiminti savo tėvynainių, kaimynų, draugų, gal ir mylimųjų, kažkada čia gyvenusių, kūrusių, mylėjusių, ieškojusių, augusių, ėjusių mokslus, ieškojusių išminties, besimeldusių, kalbėjusių, dainavusių, rašiusių eiles ir tapiusių paveikslus, klegėjusių, auginusių vaikus ir kūrusių teatrus, vaidinusių, grojusių, gėrusių pieną ir valgiusių beigelius, buvimą čia, Vilniuje – Šiaurės Jeruzalėje. Ir kažin, ar Vilnius turėtų tokią aurą, jei ne ilgus amžius čia šalia lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų tautų čia nebūtų gyvenę žydai. Toks buvo tas Vilnius–Vilne–Vilna.
Keista, bet be jokių valstybinių programų ar ministerinių užsakymų tą liūdną dieną turime visai nemažai teatro spektaklių, kurie vienaip ar kitaip kalba holokausto tema. Tarsi netyčia – nuo senųjų meistrų iki jauniausių pameistrių. Susidaro beveik teatro festivalis – neplanuotas, nelauktas, bet jis yra! Džiugu, kad jauni kūrėjai kuria šia tema. O tai reiškia, kad jiems tai rūpi. Būtų gerai, jei ir publika tą dieną pasistengtų prisiminti ir sukalbėtų nors mažą maldelę už išžudytus tūkstančius mūsų protėvių“.
Rugsėjo 2 d. – spalio 24 d. – Vilniaus senamiestyje, buvusioje Vilniaus geto teritorijoje, vyks garsinė patirtis – „Glaistas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, prodiuserė – Operomanija). Dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Elena Šedytė ir Andrius Šiurys „Glaiste“ nutiesia kelią į praeitį, į Vilniaus getą. Glaistas – ne tik metafora, bet žiauri realybė, istorinius pastatus paverčianti bedvasiais statiniais ir slepianti istoriją.
„Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią dramaturgiją apdovanotas „Glaistas“ pagrįstas keturių Holokaustą Vilniaus gete išgyvenusių liudininkų pasakojimais. Tai – garso kelionė, kurios garsinis žemėlapis sudarytas iš specialiai kiekvienai erdvei sukurtų muzikinių fragmentų bei tragediją išgyvenusių ir po karo iš gimtosios Vilnos į Izraelį persikėlusių žmonių – Fridos Sohat, Joshua Zako, Sorės Voloshin, Barucho Shubo – balsų, įrašytų Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje 2019 metų gegužę.
Pasivaikščiojimo metu penkios žiūrovų grupelės, lydimos vedlių, keliauja iš anksto numatytu maršrutu. Dalyviai juda Senamiesčio gatvėmis, užeina į skirtingus, įprastai ne kiekvienam pasiekiamus ar kasdienybėje net nepastebimus pastatus. Žiūrovams išdalinama įranga, kuria yra transliuojamas „Glaisto“ garso takelis bei kūrinyje skambančių pasakojimų vertimo (anglų, lietuvių, rusų, hebrajų kalbomis) titrai.
Jaunimo teatras, įkurtas buvusioje Didžiojo Vilniaus geto teritorijoje, nuosekliai domisi šia tema ir, bendradarbiaudamas su talentingais teatro kūrėjais, nuolat inicijuoja šio žiauraus laikmečio meninius tyrimus: per pastaruosius kelerius metus Jaunimo teatro scenoje Holokausto temą nagrinėjo tokie kūrėjai kaip lenkų teatro genijus Krystianas Lupa, ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica, Gintaro Varno mokinys, šiais metais režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs Justinas Vinciūnas. Jo spektaklis „Dulkės“ pagal Kazimierzo Sakowicziaus knygą „Panerių dienoraštis 1941–1943“ bus rodomas rugsėjo 22 d., spalio 5 d., lapkričio 17 d.
Tragedija negali būti suvaidinta garsiai, brutaliai. Tragedija persmelkia smegenis, kai prie jos prisiartinama iš pasalų. Iš pažiūros, nieko nevyksta: aktoriai tiesiog pasakoja: „Oras neblogas, šilta, plaukia balti debesys, vėjuota...“ Tačiau jaunieji įveda paradoksą, kuris spektaklio metu gimsta per nuolat išnyrantį egocentrizmą. Veiksmas, faktų vardijimas formuoja vieną spektaklio dinamiką, o čia pat viskas lyg persiverčia: iš pažiūros ramūs jaunuoliai egzaltuoto egocentrizmo dėka viską nutraukia, pereidami į kitus būvius, tapdami sudėtingų pasaulių dalimi. Tai nėra vien jauni žmonės. Tai – didžiulės patirties asmenybės. Režisierius J. Vinciūnas sako: „Sakowicziaus liudijimai tokie žiaurūs, kad beskaitant tenka susidurti su savo atjautos riba. Aprašytą siaubą norisi priskirti vaizduotės plotmei, nors tai ir dokumentinis šaltinis. Būtent ši suvokimo riba ir yra viena iš esminių spektaklio temų. Spektaklyje stengsimės ne tik apčiuopti tylą, esančią tarp tikros žmonių patirties ir laiko nugludintų šaltinių, bet ir ją išsklaidyti.“
Rugsėjo 29, gruodžio 19 d. Jaunimo teatre rodomas „Austerlicas“ pagal W. G. Sebaldo romaną (režisierius – Krystianas Lupa) – net ne spektaklis, tai – procesas, kuris prasidėjo dar 1939 metais ir šiandien dar nesibaigė. Šio spektaklio negalime vertinti kaip „vykusio“ ar „nevykusio“ – tai didžiulis meno reiškinys, kurio sugestija buvo juntama jau pirmajame spektaklyje. „Austerlice“ susiduriame su visai kitu laiko pojūčiu, čia laikas ištirpdomas: kuo labiau Austerlicas smelkiasi į praeitį, tuo praeitis tampa artimesnė, virsta dabartimi. Stotyje sėdintys žmonės primena ne individus, o bendratis: „Lyg visa žmonija būtų išvaryta“. Tas žmonių judėjimas tampa belaikiu, nes laiką galima apibūdinti tik suvokiant įprasminamo veiksmo santykį su esamuoju momentu. Tai reiškia, kad kalbant apie Holokaustą, šiandien privalu jį permąstyti ne kaip konkretų įvykį, o kaip iki šiol tebesitęsiantį procesą. Spektaklis panardina į procesą, kuriame tie įvykiai atgaminami, ir visa tai susiję ne su konkrečiais vaizdais, o su nuolatiniu galvojimu apie tai. Režisierius, pasitelkdamas Sebaldo išmintį, mums siūlo ne įvykių, o minties grandinę. Spektaklis suskirstytas į tris veiksmus, kurie skirtingi, tačiau kiekvienas iš jų – kaip atskiros uždaros sistemos, atskiri kambariai, kuriuose žmogaus mintys išlieka svarbiausiu elementu.
Krystianas Lupa apie šį kūrinį sakė: „Be Austerlico aš, kaip žmogus ir kūrėjas, negaliu subręsti, tapti savimi. Šitaip gimsta Austerlico biografija iš mano, kaip rašytojo, biografijos. Ji yra užrakinta ir ją turiu atverti, nes tik taip galiu suvokti, kas aš esu. Austerlicas – tai aš ties proto riba. Ir tai – aš, vokietis, kaip žydas“.
Lapkričio 18 d. rodomas spektaklis „Erinijos“ pagal Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ (režisierius – Sergejus Loznica) skatina svarstyti, kaip išsaugoti ir aktyvinti Holokausto atmintį šiandien, kai žiaurius nusikaltimus patyrusių arba mačiusių žmonių beveik nebeliko. Spektaklio kūrėjai klausia, koks galėtų būti literatūros ir teatro vaidmuo, siekiant suprasti, kur slypi žmogaus žiaurumo, paniekos kitoms kultūroms, žvėriškos neapykantos, imperinio šovinizmo ir kitus nužmoginančių ideologijų šaknys, kaip biurokratinėmis sisteminėmis priemonėmis galėjo būti sukurta masinio žudymo mašina, kuri šiais laikais, atsiranda kituose kraštuose, teritorijose. Ir ne kur nors anapus ekvatoriaus, o čia pat, ant senosios Europos slenksčio.
Rugsėjo 24 d. ir lapkričio 14 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinamas Joshua Sobolio „Getas“ (režisierius Gintas Varnas) – tai pasakojimas apie tuos, kurie, įkalinti Vilniaus gete, įkūrė unikalų geto teatrą, mirties akivaizdoje tapusį žydų dvasinės stiprybės ir pasipriešinimo šaltiniu, vienintele galimybe jaustis žmogumi. Tai drama apie bendruomenės kovą už fizinį ir dvasinį išlikimą, net ir žinant, kad priešas šimtą kartų stipresnis. „Getas“ – tai pasakojimas ir apie tuos, kurie šaudė ir dalinosi aukų batus. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug duobių ir tiek daug atliekamų batų kaip 1941-aisiais.
Spektaklio „Getas“ ašis – Lietuvos žydų holokaustas. Režisierius Gintaras Varnas kalbėjo: „Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo šiame naikinime. Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sąlyginę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Pjesė „Getas“ ir joje pateikiama Vilniaus geto ir jo teatro istorija – dokumentinė pjesė, kuri kuriant spektaklį išsiplėtė. Spektaklyje kalbama apie pasirinkimus, poelgius ir jų pasekmes: steigti teatrą ar ne, dalyvauti šaudant žydus ar nedalyvauti?“
Spalio 13 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinamas Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanas Išmintingasis“ (režisierius Gintaras Varnas). Alegoriškas moralizuojamo turinio spektaklis, kurio idėjos išreiškiamos lyginant tris pagrindines religijas, tampa XXI a. svarbiu ir reikalingu estetinės minties paminklu. „Natano išmintingojo“ veiksmas vyksta XII a. Jeruzalėje. Tai vieta, svarbi ir žydams, ir krikščionims, ir musulmonams. Knyga – svarbiausias scenovaizdžio elementas – tampa pačios Jeruzalės simboliu, ją „parašė“ įvairios kultūros. Religinių karų fone skleidžiasi įdomi žmogiškų likimų istorija, pasakojanti apie meilę, tikėjimą ir žmogiškumo paieškas.
Rugsėjo 24 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ vaidinamas judesio ir lėlių spektaklis suaugusiems „Pasirinkimas“ pagal Edith Eger to paties pavadinimo knygą (režisierė, lėlių dailininkė – Gintarė Radvilavičiūtė). Savo unikalia patirtimi autorė kviečia visus kenčiančius stoti į akistatą su traumomis ir pasirinkti laisvę iš jų ištrūkti: „Jūs negalite pakeisti to, kas nutiko, negalite pakeisti to, ką padarėte ar kas buvo padaryta jums. Bet galite pasirinkti gyventi dabar.“ Editos Eger knygos „Pasirinkimas“ įkvėptame spektaklyje per judesį, šokį, prisiminimų nuotrupas, lėles siekiama papasakoti istoriją moters, savo akimis mačiusios nesuvokiamą žmonijos žiaurumą, ilgus metus slėpusios savyje prisiminimus ir ilgainiui supratusios, kad tikroji laisvė, tikrasis išsivadavimas įvyks tada, kai ji išdrįs sugrįžti ten, iš kur daugelis nebegrįžo... Tai – mūsų visų istorija. Žmonių, patyrusių sunkių išgyvenimų, žmonių, negalinčių paleisti praeities vaiduoklių, žmonių, kenčiančių nuo savo pačių minčių kalėjimų, istorija.
Lapkričio 16 d. Klaipėdos dramos teatre rodomas Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (režisierius Oskaras Koršunovas). Lenkai turi Jedvabnę, kaip ir dažna tauta turi savo vietas, kurių pievelės ne žemuogėmis nusėtos, o nužudytųjų kapų kauburėliais. Dramaturgas, rašydamas pjesę, siekė ne istorinio teisingumo, bet akistatos su savimi – tos „konkretybės“, kuri mus konkrečiai skaudina. Pasidalinimas mintimis apie tai, kas yra mūsų kaltė, nors trumpam sušvelnina pasaulį, tačiau kol kas dominuoja tik teisinės nuostatos ar istorinių šaltinių rekonstravimas. O spektaklis, sekdamas dramaturgu, siūlo sudėtingesnį kelią – tragedijos mechanizmo analizę. Kaip veikia žmonės, atsidūrę „tam tikroje vietoje tam tikru metu susiklosčius istorinėms, psichologinėms ir religinėms aplinkybėms“. Jis klausia apie sąlygas, kurios šiomis aplinkybėmis išprovokuoja nusikaltimą, kerštą ir kančią.
Rugsėjo 17 d. vyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre, rugsėjo 23 ir 24 d. – Valstybiniame jaunimo teatre, spalio 7 d. – Palangos koncertų salėje – premjeriniai muzikos ir šokio spektakliai ,,Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ (kompozitorius – Jievaras Jasinskis, režisierė ir choreografė – Aušra Krasauskaitė; ansamblis ,,Lietuva“ ir VšĮ ,,Prabudimo orkestras“). Tai – šokio pasakojimas, prasidėjęs prieš 4000 metų ir tebesitęsiantis iki šių dienų. Simboliška, kad 2023 metais švęsdami Vilniaus miesto 700-ąjį jubiliejų prisimenami Gedimino laiškai – oficialus kvietimas, plačiai atvėręs žydams kelią į mūsų šalį, kurioje šimtmečiais jie kūrė gerbūvį, o jų istorija glaudžiai persipynė su mūsų tautos istorine patirtimi.
Rugsėjo 20 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bus atidaryta paroda „Žydų teatro istorija Lietuvoje: „Klajojančios žvaigždės“. Žydų teatras jidiš kalba pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu buvo populiarus ne tik didžiuosiuose miestuose, bet labai laukiamas ir Lietuvos provincijoje. Žydų aktoriai vaidindavo visur, kur tik buvo įsikūrusios žydų bendruomenės. Išlikę dokumentai liudija, kad žymiausios žydų teatro žvaigždės vaidino Panevėžyje, Tauragėje, Nemakščiuose, Plungėje, Klaipėdoje, Juodkrantėje, Šiauliuose, Viekšniuose, Obeliuose, Marijampolėje, Alytuje, Vilkaviškyje, Pasvalyje, Raseiniuose, Pakruojyje, Biržuose, Joniškyje. Į gastroles vykdavo traukiniais, autobusais, o valstybė aktorių kelionėms suteikdavo specialias nuolaidas.
Miestų ir miestelių žydai rūpinosi savo bendruomenėmis ir steigė įvairias sporto, švietimo ir kultūros draugijas, skirtas žydų savišvietai ir laisvalaikio praleidimui. Daugelyje vietų veikė dramos mėgėjų rateliai, kurie pasirodydavo žydų religinių švenčių metu, aktyviai kultūros veiklose dalyvaudavo ir vaikai. Taigi iš miesto atvykę profesionalūs aktoriai susitikdavo jau su teatrui pasirengusiais žiūrovais ir greitai su jais užmegzdavo žydų kultūros ir bendruomenės palaikymui reikalingą dialogą.
