Violončelininko Dariaus Stabinsko ir dirigento bei kompozitoriaus G.Venislovo vadovaujamas projektas „Dangaus stulpai“ skirtas tamsiais Holokausto metais tragiškai žuvusiems Lietuvos žydams atminti. Jame S.Rossi psalmių ir giesmių atlikimas hebrajų kalba papildytas G.Venislovo naujai sukurtomis muzikinėmis parafrazėmis, Arkadijaus Gotesmano perkusijos improvizaciniais intarpais bei M.Olkinaitės tekstais, skaitomais Rafailo Karpio. Išlikusiuose poetės eilėraščiuose ryškėja ne tik literatūrinis talentas, bet ir tragiškos lemties nuojauta.
Projekto pagrindu sukurtos dokumentinės juostos tikslas buvo atskleisti Lietuvos žydų kultūrinio palikimo pilnatvę per simbiotinį muzikos, literatūros, architektūros ir kino ryšį. Kaip sekėsi tai padaryti, pasiteiravome filmo režisieriaus L.Valkiūno ir kompozitoriaus G.Venislovo.
– Kiekvienas darbas ar kūrinys prasideda nuo idėjos. Kaip jūs sumanėte imtis šios temos? – paklausėme L.Valkiūno.
– Studijavau kino režisūrą Audriaus Stonio klasėje, žinojau, kad jis kurs filmą apie sinagogas. Žinojau, nes mano tėvai yra restauratoriai, labai didžiuojasi, kad restauravo Pakruojo sinagogą. Ir aš ten važiuodavau, žiūrėdavau, kaip sekasi, klausydavau jų pasakojimų, kaip jie it detektyvai renka ultramarino tapetų likučius. Todėl labai džiaugiausi, kad Audrius filme užfiksuos mano tėvų restauruotą sinagogą.
Tačiau susidėliojęs savo grafiką A.Stonys pamatė, kad šiam filmui trūksta laiko ir reikia jį perleisti kam nors kitam. Jis pasiūlė šios temos – iš esmės litvakų temos – imtis man. Filme turėjo skambėti Venecijos žydų kompozitoriaus S. Rossi psalmės ir giesmės hebrajų kalba – mat kitas šio projekto dalyvis koncertinė įstaiga „Banchetto musicale“ ir jos vadovas D.Stabinskas norėjo vizualiai įamžinti savo koncertinę programą, paremtą šio kompozitoriaus kompozicjomis, ir tuo metu ieškojo formos bei istorijos, kaip tai pateikti ekrane.
Perėmęs šią užduotį perverčiau nemažai knygų apie litvakus, apie laikotarpį prieš Antrąjį pasaulinį karą. Viena iš daugelio, kurias man atnešė dainininkas R.Karpis, buvo devyniolikmetės Lietuvos žydų poetės M.Olkinaitės, kartu su tėvais ir seserimis nužudytos Panemunėlyje per Antrąjį pasaulinį karą, dienoraštis. Iš pradžių Matildos dienoraštį perskaičiau kaip naivius paauglės užrašus, kurie, kaip man tuomet atrodė, su psalmėmis neturi nieko bendra, tad nustūmiau jį į šoną.
Pradėjęs šį darbą su kiekvienu komandos nariu susitikinėjau pirmą kartą aplankytoje kavinėje Vilniaus J.Basanavičiaus gatvėje – ėjau pro šalį ir tiesiog nutariau: šioje kavinėje susitiksiu su operatoriumi, dramaturgu, literatūros konsultantu, prodiuseriu... Ir kai po daugybės susitikimų, perskaitytų knygų su literatūros konsultantu Kornelijumi Stučkumi kalbėjomės, koks gali būti šitas filmas, ir Matildos dienoraščiuose įžvelgėme ne tik naivią paauglę, bet ir pranašystės dovaną turinčią poetę, kurios įžvalgose paslaptingasis Jis kartais įgauna ir maldos motyvą, sužinojau, kad susitiknėju kavinėje, priešais kurią kitapus gatvės buvo jos butas. Ir tą pačią akimirką supratau, kad reikia šokti į Matildos dienoraščius – jos, jos šeimos ir visos jų bendruomenės likimas man atrodė kaip turtingos žydų istorijos Lietuvoje kulminacija. Matilda simbolizuoja tai, ko Lietuva neteko per žydų tautos žudynes, per sovietų okupaciją ir trėmimus.
Matildai nebuvo nė dvidešimties, kai ją nužudė. Ji dar tik ieškojo savojo balso. Ir vis dėlto, būdama tokia jauna, ji sugėrė to meto siaubus. Ji nujautė Holokausto grėsmę ir suvokė, kad žmonijos laukia dar viena didžiulė tragedija, jog tokios tragedijos nuolat kartojasi. Bet tuo pat metu mėgavosi trapiu provincijos gyvenimo grožiu. Tai buvo šešėlių metas, bet kartu ir šviesos. Sukrečiančių kontrastų metas.
Skaitydamas M.Olkinaitės kūrybinį palikimą atradau, kad jos poezija ir joje minimi motyvai išties pranašauja jos likimą. Pabandžiau surasti ryšius ir tarsi sukurti poemą iš daugelio jos eilėraščių, kurie atskirti laiko nuotolio, parašyti skirtingomis temomis.
Jaučiau, kad Matildos istorijai vien S. Rossi muzikos nepakanka ir tapau akiplėša – susitikęs su kompozitoriumi G.Venislovu, kuris su visa „Banchetto musicale“ komanda tuomet rengė koncertą ir kitiems darbams visai neturėjo laiko, paprašiau jo sukurti naują muziką. Juk tai visiška nesąmonė! Bet kažodėl G.Venislovas sutiko tai padaryti. Kai atlikėjai išgirdo jo muziką pagal Matildos eilėraščius, tie muzikos profesionalai ir grandai, kurie susigraudina gal tik kartą per penkerius metus, nesulaikė ašarų – jiems tai buvo be galo jausminga patirtis.
– Vadinasi, jums S.Rossi muzikos neužteko istorijos esmei perteikti?
– Man buvo labai svarbu atrasti istoriją. Sakralumas niekada nevaikšto vienas, be žemiškų išraiškų. Žinoma, sakraliosiose giesmėse, psalmėse atsiskleidžia labai turtinga žydų tautos istorija, bet man buvo svarbu, kad ji nebūtų be konkrečios, žemiškos istorijos. Kad atskleistume tai, kas sakralu, reikia ir to, kas labai žemiška. Mano uždavinys ir buvo surasti tą istoriją. O rezultatas, kurį matome, – tai sintezė, kur skirtingi sluosniai arba lygiaverčiai, arba net labiau primena kulminaciją.
– Iš tiesų filme yra daug įvairių sluoksnių – ir teatras, ir poezija, ir dienoraščio ištraukos, ir muzika, praeitis, net bibliniai laikai ir visiškai nesena istorija. Kokius iššūkius jūs turėjote įveikti?
– Visų pirma supratau, kad šiame filme svarbu, kiek laiko žiūrovas praleis su ekrano vaizdu, ir supratau, kad didžiąją ekrano laiko dalį skambės muzika. Man susitelkti į pasakojimą ir istoriją nustumiant muziką į antrą planą būtų didelis konceptualus iššūkis, kuris gal net labiau panėšėtų į klaidą. Labai nenorėjau daryti taip: štai muzikos gabalėlis ir vėl pasakoju istoriją. Nusprendžiau į muziką žvelgti ir jos klausytis kino priemonėmis, kad didžiąją ekrano laiko dalį skambėtų muzika. Taip ir išėjo – toks dokumentinis miuziklas.
– Ar filmavote toje sinagogoje, kurią restauravo jūsų tėvai?
– Tikrai taip – tai ta mėlynoji Pakruojo sinagoga. Bet iš viso jų buvo keturios, tik paskutinės nepamatysite, nes iškrito dėl trumpinimo. Manau, kad sinagogose puikai atsiskleidė erdvės belaikiškumas – tekstai skamba tūkstančius metų skirtingų žmonių lūpomis skirtingose vietose ir tampa tarsi laiko tiltu, perteikiančiu bendražmogišką patirtį.
– Kuo jūs pats praturtėjote kaip asmenybė, kaip praplėtėte akiratį kurdamas šį filmą?
– Montažo metu šimtus kartų klausyti psalmių tekstų ir ypač S.Rossi muzikos – tai patirtis, kuri keičia. Kai su montažo režisieriumis jos vis klausėmės, pajutome, kad tai muzika, turinti galią keisti žmogų.
– Ar jums pačiam ši tema svarbi?
– Čia vėl įdomus sutapimas. Prieš gaudamas šią medžiagą naktimis sunkiai užmigdavau, nes nei iš šio, nei iš to, dėl man nežinomos priežasties atrasdavau, kad naktį apmąstau Holokaustą. Nesupratau, kodėl negaliu apie tai nemąstyti, kodėl man tai neduoda ramybės, kodėl man tai taip beprotiškai skaudu. Po poros mėnesių tokios jausmiškos patirties atsirado pasiūlymas kurti šitą filmą. Štai koks sutapimas!
Kai montavome filmą, Ukrainoje prasidėjo karas. Dar filmuodami tikrai nesitikėjome, kad mūsų kaimynystėje gali pasikartoti tokio blogio apraiškos. Manau, kad tai pamoka, kurią reikia kartoti ir prisiminti kas dieną. Karas mūsų kaimynystėje tai įrodo. Ne tik antisemitizmas, bet apskritai žmogaus gyvybės nuvertinimas nedingęs.
– Tarkite keletą žodžių apie komandą, kuri surėmė pečius, kad šis filmas išvystų ekranus.
– Dirbti su šiais žmonėmis buvo absoliuti dovana. Šis filmas – visos komandos vilčių ir darbų rezultatas. Idėjos autoriai – D.Stabinskas, A.Stonys, perkusininkas A.Gotesmanas, R.Karpis. Darbas su kiekvienu šių žmonių itin praturtino. Ypač įkvėpė A.Gotesmano jautrumas šiai temai, R.Karpio Matildos istorijos interpretacija ir bandymas ją suvokti – tai atsispindėjo ir ekrane.
Be idėjos autorių, dirbo kino operatorius Motiejus Barauskas, specialiai grįžęs iš Holivudo. Motiejus yra pirmasis lietuvis operatorius, įstojęs į „American Film Institute“ Los Andžele. Ten jis baigė kino operatoriaus magistro studijas ir iš Amerikos grįžo nufilmuoti šį filmą.
Labai malonu buvo su montažo režisieriumi Martynu Duškinu sėdėti ieškant laiko tiltų, scenarijus sąsajų nebeskaičiuojant laiko, taip pat dirbti su jaunosios kartos garso režisieriumi Ignu Čėsna – jo vaidmuo buvo esminis: sprendimus, kaip geriausiai įrašyti giesmes, jis pasiūlė.
– Ar pavyko įgyvendinti tai, ko norėjote?
– Išsamiai papasakoti Matildos istoriją reikia viso metražo filmo – yra tiek daug dalykų, kuriuos norisi papasakoti ne muzikos forma. O kuriant šį filmą, manau, labai pasiteisino sprendimas nenustumti muzikos į šalį tik kaip padedančios vaizdams bei pasakojimui, ir į tai, kas yra filmo stulpai, pažvelgti per kino kamerą, muziką paversti kinu.
Man regis, filmas „Dangaus stulpai – skambančios sinagogos“ yra vienas tų, kurie iki galo neatsiskleidžia per premjerą, kurį įvyko rugsėjo 4-ąją per „LRT plius“, bet prie jų vis norisi grįžti ir grįžti. Manau, jis visiškai atsiskleis laiko perspektyvoje, tad vertėtų nepamiršti, jog bet kada jį galima pamatyti LRT mediatekoje.
Dirigentas ir kompozitorius G. Venislovas, dainų chorams, giesmių ir motetų, a cappella „Missa brevis“ kameriniam chorui autorius, projekto „Dangaus stulpai“ bendraautoris: „Projekte „Dangaus stulpai“ mano užduotis buvo ne tik diriguoti ansambliui, bet ir XXI amžaus skambesiu papildyti Renesanso epochos kompozitoriaus S. Rossi psalmes. Esu sukūręs nemažai kompozicijų, tačiau su tokia instrumentų sudėtimi – barokiniais vargonėliais, smuikais, violončele – dar nebuvo tekę susidurti. Bet nieko nepadarysi – toks ansamblis atlieka S. Rossi kompozicijas, tokiam ir aš turėjau sukurti savąją.
Be S.Rossi muzikos, „Dangaus stulpuose“ skamba poetės M.Olkinaitės tekstai. Juos man ir teko įgarsinti. Filmo kūrėjai atrinko aštuonis eilėračius, pagal kuriuos buvo sukurta muzika. Kai kurie muzikiniai intarpai yra tik instrumentiniai, nors taip pat pagrįsti M. Olkinaitės tekstais, kurie arba matomi ekrane užrašyti, arba girdimi skaitomi.
Prie šių kompozicijų užtrukau apie du mėnesius, žinoma, nesėdėdamas nuo ryto iki vakaro, juolab kad tuo metu kaip tik ruošėme programą „Dangaus stulpai“. Nesistengiau, kad mano opusas disonuotų su S. Rossi, lygiai taip pat nebandžiau imituoti Renesanso muzikos – nebūtų protinga rašyti kokiu nors pseudosenoviniu stiliumi. Vis dėlto manasis XXI a. minimalizmas nesusikirto su Renesanso muzika ir turime gana vientisą kompoziciją.
Ar esu patenkintas rezultatu? Iš esmės – taip. Klausytojų atsiliepimai irgi byloja, kad darbas gal ir visiškai pavykęs.“
