Kodėl būrelis jaunų menininkų, kurių tarpe buvo ir kompozitorius Gintaras Sodeika, šviesios atminties scenografė Jūratė Paulėkaitė, pasirinko tokį drąsų, iš pirmo žvilgsnio gal netgi neprotingą ir labai rizikingą žingsnį? Atsakymas aiškus – jie nenorėjo pasiduoti tuometinio teatro rutinai, konformizmui, pasenusiai etikai ir estetikai, nenorėjo atsiriboti nuo socialinių ir politinių realijų, nuo virimo savose sultyse.
Jie nenorėjo pasiduoti administracinei priespaudai ir vyresniųjų kolegų įtakai. Jiems norėjosi nesuvaržytiems kurti savitą teatrinę kalbą, kuriai jau tada kritikai suteikė kodinį pavadinimą „Oskaro Koršunovo teatras“ arba OKT.
1999-aisiais visuomenę supurtė „Shopping and Fucking“. Pradžioje kilo pasipiktinimo banga, o Vilniaus miesto savivaldybė liepė nukabinti mieste iškabintus plakatus. Nepaisant to, žiūrovai tiesiog veržėsi į debiutinį OKT spektaklį. Tai pirmas tokios aštrios to laiko socialinės kritikos spektaklis ir pirmas spektaklis, atvirai kalbantis apie LGBT+ žmones bei jų patirtis.
Į antrąjį spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“ bilietai taip pat buvo iššluoti. Nepraėjus nė pusmečiui, OKT teatras tapo visiems žinomu reiškiniu. Pasak režisieriaus O. Koršunovo, tai nutiko dėl itin drąsios OKT reklamos (tada gerokai suerzinusios teatro visuomenę), tikslios komunikacijos ir, svarbiausia, pačių spektaklių, kurie buvo kuriami su visos kūrybinės komandos besąlygišku atsidavimu.
„Pirmieji pastatymai suformulavo pagrindinį konceptą, kurio laikėmės – tai statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją ir šiuolaikinę dramaturgiją kaip klasiką“, – pradžią prisimena O. Koršunovas. Kitaip tariant, universalumas ir aktualumas tapo pagrindiniu teatro konceptu.
Atsiskirti ir tapti nepriklausomiems tuo metu buvo itin rizikinga – apie nepriklausomus teatrus nebuvo kalbama, jie nebuvo prioritetine veikla kaip dabar, į juos žiūrėta įtariai, dar neegzistavo jokių finansavimo sistemų ir apskritai tokių teatrų buvo vos keletas. Bet tik ką gimęs teatras drąsiai ir plačiai įkvėpė pilnus plaučius oro. Menininkai nepasidavė kontraversiškiems vertinimams, spaudimui, sugebėjo išsilaikyti iš žiūrovų bilietų ir, žinoma, tarptautinių festivalių ir koprodukcijų su jais.
Tarp spektaklių koprodiuserių – Avinjono festivalis, teatras „Theater der Welt“, Zalcburgo festivalis, teatras „Hebbel“, Miuncheno bienalė ir kiti. Tai leido statyti tokius didelius spektaklius, kaip „Meistras ir Margarita“, „Romeo ir Džuljeta“, „Oidipas karalius“.
Net valstybiniai teatrai tuo metu neįstengė daryti tokio mąsto projektų. Tada buvo paskleista nuomonė, jog OKT teatras tiek pasiekė, nes esą jis yra blusa ant dramblio, o tas dramblys – tai valstybinis teatras, bet iš tiesų tuo metu OKT mokėjo dideles nuomas ir sugebėjo sudaryti didžiąją dalį tuometinio Akademinio dramos teatro repertuaro.
OKT turbūt vienintelis iš Rytų Europos teatrų pagrindinėje Avinjono programoje pristatytas net devynis kartus. Kitus didžiuosius festivalius OKT taip pat lankė ne po vieną kartą – pavyzdžiui, tris kartus pasirodė Venecijos bienalėje, buvo nuolatiniu svečiu tuo metu svarbiame „Kontakt“ festivalyje Lenkijoje, aplankė visus pagrindinius Vokietijos ir Prancūzijos festivalius, gastroliavo Australijoje, JAV ir Azijos šalyse.
Ypatingas bendradarbiavimas siejo su Prancūzija – čia nuolat vykdavo mėnesį ir ilgiau trunkantys turai. Pelnytas prestižiškiausiu įvertinimu laikomas Naujosios Europos teatro realybės prizas, O. Koršunovui įteiktas Prancūzijos literatūros ir meno kavalieriaus ordinas. Galima drąsiai teigti, jog tuo metu OKT teatras, atidarydavęs ar uždarydavęs garsiausius festivalius, priklausė geriausių pasaulio teatrų dešimtukui.
Sukurta daugiau nei 80 spektaklių ir aplankyta daugiau nei 160 festivalių užsienyje
„Jau 25-erius metus, dažnai ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis, OKT nepasiduoda ir veikia kaip repertuarinis teatras; tai yra neįtikėtina, o gal ir neturi analogų pasaulyje tarp nepriklausomų, nekomercinių teatrų. Įprastai tokie teatrai pastato vieną spektaklį, kurį intensyviai rodo, tada jį nuima ir stato kitą. Jie geriausiu atveju savo apkaboje turi du ar tris spektaklius, o mes kasmet rodome turiningą repertuarą iš gero tuzino įvairių spektaklių“, – pasakojo O. Koršunovas.
25-eri metai, daugiau nei 80 pastatytų spektaklių, daugiau nei 160 aplankytų festivalių užsienyje, beveik 40 stačiusių režisierių ir daugiau nei 200 vaidinusių įvairių kartų aktorių – statistikos mėgėjai OKT gyvavimą gali vertinti taip.
Tarp aktorių – tokie vardai, kaip Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Nelė Savičenko, Arūnas Sakalauskas, Eglė Mikulionytė, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Jūratė Onaitytė, Airida Gintautaitė, Dalia Michelevičiūtė, Vesta Grabštaitė ir daugybė kitų.
Kartu su Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotu O. Koršunovu – ir keletas menininkų, kuriems ši premija įteikta ir už OKT teatre sukurtus darbus. Tai jau minėti aktoriai N. Savičenko, D. Gavenonis, D. Meškauskas ir scenografė J. Paulėkaitė.
„Tai 25-eri metai kūrybos, drąsos, rizikos, išradingumo, alinančio darbo ir nepasidavimo. Kartais repetuodavome net tris spektaklius vienu metu“, – sako O. Koršunovas.
Sulaukęs tarptautinio pripažinimo, išsamios ir gilios kritikų analizės užsienyje bei didelės žiūrovų meilės Lietuvoje, OKT teatras neišvengė ir politikų, kolegų ir tų pačių kritikų atakų. Menininkai, garsinę Lietuvą visuose pasaulio kontinentuose išskyrus Afriką, turintys milžinišką auditoriją Lietuvoje, taip ir nesulaukė dėmesio iš valstybės.
O. Koršunovo kolegoms iš kaimyninių valstybių, su kuriais kartu mynė didžiųjų festivalių scenas – lenkams Krzystofui Warlikowskiui, Grzegozui Jarzynai, latviui Alviui Hermaniui, estui Peeteriui Jalakui suteikti teatrai. OKT atveju įvyko priešingai – ilgainiui menininkai išprašyti iš LNDT. Bet teatras ir vėl nepasidavė, ir ėmė rodyti spektaklius Vilniaus miesto savivaldybės suteiktose biuro patalpose.
Biuras virto tikra laboratorija, dabar jau puikai žinoma OKT studija, kurioje O. Koršunovas sukūrė galbūt geriausius savo spektaklius. Tai „Hamlete“ atrastos teatrinės kalbos tęsinys spektakliuose „Dugne“ ir „Žuvėdra“. Šioje trilogijoje susumuota visa patirtis: naujas aktoriaus buvimo su žiūrovu principas, technika ir dėsniai, kuriais grindžiama visa OKT kūryba. Vėliau ši patirtis sėkmingai perduota dviems aktorių kursams, kurie dabar karaliauja tiek Lietuvos scenose, tiek kine.
Laboratorija, įgavusi OKT studijos vardą, visą laiką buvo ir yra atvira jauniems kūrėjams. Čia kūrė tokie režisieriai, kaip Artūras Areima, Kamilė Gudmonaitė, Olga Generalova, Paulius Ignatavičius, Jokūbas Brazys, Naubertas Jasinskas, Lina Židonytė, Kornelija Krasilnikovaitė, Eglė Kižaitė, Laura Kutkaitė, Mantas Jančiauskas ir daugelis kitų.
OKT teatras ne tik kūrė ir rodė spektaklius, bet ir užsiėmė edukacine veikla, leido žurnalą „OKT scena“, aktyviai dalyvavo teatriniame ir visuomeniniame gyvenime, rengė susitikimus su žiūrovais, įkūrė Druskininkų teatro festivalį ir tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“, sėkmingai gyvuojantį iki šiol.
Savo gyvavimo pradžioje „Sirenos“ sugebėjo atvežti pačius garsiausius teatrinius vardus, tokius kaip Romeo Castellucci, Jan Fabre, Krzystofas Warlikowskis, Michaelis Thalheimeris, Krystianas Lupa, Tadashi Suzuki ir kiti. Kiek vėliau atsirado lietuviška programa, kuri sukūrė galimybę ir kitiems Lietuvos kūrėjams prisistatyti užsienio prodiuseriams.
Ilgainiui ši programa tapo didžiausiu Lietuvos teatro vitrina. Taip pat OKT bendradarbiavo atidarant net 1000 vietų Teatro areną, sėkmingai funkcionavusią šešerius metus, tačiau galiausiai sulygintą su žeme.
OKT teatras, įvertintas Naujosios teatro realybės prizu ir pripažintas keičiančiu Europos teatro realybę, keitė teatro realybę ir Lietuvoje tiek estetine, tiek praktine prasme. Atsirado teatrų, veikiančių pagal OKT modelį – čia dirbę žmonės išeidavo ir kurdavo tokias pat teatrines kapsules. Yra pavyzdžių, kai OKT dirbę žmonės esminius principus perkėlė į valstybinius teatrus.
Tad per šiuos 25-erius metus OKT teatras ir jo žmonės padarė neįtikėtinai daug, aktyvavo gausybę teatrinių procesų scenoje ir anapus jos. Neturėdami beveik jokio finansavimo (tik nuo 2004 m. pagaliau gavę nedidelę paramą iš Vilniaus miesto savivaldybės, niekaip nesulyginamą su valstybinių teatrų dotacijomis), OKT savo veikla neatsiliko nuo valstybinių ir nacionalinių teatrų.
„Bet visgi OKT teatras pelnė svarbiausią dalyką – nuolatinę žiūrovų ištikimybę ir meilę. Šiuo metu dirbame ypatingai sudėtingomis sąlygomis, dažnai net negauname finansavimo projektams ar salių nuomos kompensavimo, ko anksčiau nebūdavo, bet mes nepasidavėme 25-erius metus ir nesiruošiame pasiduoti toliau.
Šiame sezone pristatysime ne tik premjeras ir repertuare rodomus spektaklius, bet ir prisiminsime jau neberodomus spektaklius, susitiksime su žiūrovais, dalinsimės prisiminimais. Prisiminti yra ką, nes tai buvo ne tik nepasidavimo, bet ir kūrybos metai, o čia visada būna daug euforijos po premjerų, nuotykių gastrolėse, bendravimo džiaugsmo ir žiūrovų dovanotos laimės“, – jubiliejinį sezoną pasitinka O. Koršunovas.
Kirilo Glušajevo premjera pagal „Oskarams“ nominuoto F. Zellerio pjesę ir estų režisieriaus Priito Pedajas pastatymas pagal Estijoje kultinį kūrinį.
Pagrindinė šio sezono premjera – pagal garsaus šiuolaikinio prancūzų rašytojo Floriano Zellerio pjesę statomas spektaklis „Mama“, kurį režisuoja Kirilas Glušajevas. Spektaklyje vaidmenis kuria Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Augustė Šimulynaitė ir Aurelijus Pocius. Spektaklio premjera – jau gruodžio 2, 4 d., OKT studijoje.
Jau rugsėjo 16 d. teatras kvies į pirmąją sezono premjerą. Garsus estų režisierius Priitas Pedajas ir lietuvių aktoriai Eglė Mikulionytė, Karolis Norvilas bei Saulius Siparis pristatantys spektaklį pagal kultiniu Estijoje tapusį Friedeberto Tuglaso apsakymą „Popis ir Huhu“.
Švęsdami sostinės 700-ąjį jubiliejų pristatysime dedikaciją pagal Abraomo Karpinovičiaus „Paskutinį Vilniaus pranašą“. OKT studija įsikūrusi būtent tame kvartale, kuriame gyveno Vilniaus žydai, tad mums šios istorijos visą laiką yra arčiau negu arti.
Sezono pabaigoje pradės repetuoti vienas talentingiausių Ukrainos jaunosios kartos režisierių Davidas Petrosyan, kartu su lietuvių aktoriais statysiantis Bertoldo Brechto pjesę „Būgnai naktyje“. Tai bus apskritai pirmas šios pjesės pastatymas Lietuvoje.
