Menininkas, nuo pirmos repeticijos dirbantis kartu su režisieriumi J. Butusovu, nenori praskleisti scenos uždangos, bet tuo pačiu užveda ant kelio ir kviečia ateiti į teatrą. M. Nekrošius, VST pirmą kartą statantis spektaklį nuo nuogos scenos, džiaugiasi jam suteikta laisve kurti impresionistinę drobę, o ne dokumentinę nuotrauką.
– Esate baigęs architektūros studijas, bet jūsų profesinės kūrybinės „statybos“ vyksta teatro scenoje. Kodėl teatro aikštelė jums pasirodė patrauklesnė? Kuo skiriasi, kuo panašios architekto ir scenografo profesijos?
– Teatre dirbti pradėjau dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Tad tuo metu neturėjau galimybės palyginti abiejų profesijų realybėje. Bet patys darbo principai ir tikslai yra panašūs. Scenografija irgi – architektūra, erdvės menas. Juoda tuščia teatro scenos dėžutė, aišku, riboja fiziškai, bet kartu suteikia daugiau laisvės saviraiškai.
– Ar galima būtų teigti, kad turite atpažįstamą scenografo braižą?
– Turbūt galima. Nors aš labiau tai priskirčiau savęs pakartojimui, kartą pavykusių „triukų“ pritaikymui kituose pastatymuose. Stengiuosi to išvengti, bet ne visada pavyksta. Tie motyvai ir triukai scenoje kažkaip ima ir patys atsiranda.
– Nuo ko prasideda jūsų, kaip kūrėjo, darbas kuriant scenovaizdį spektakliui?
– Pjesės skaitymas, bandymas rasti raktinį žodį ar sakinį, pokalbiai su režisieriumi ir iš jų kilusių vaizdinių ieškojimas nuotraukose bei kitų meno sričių kūriniuose. Taip pat kitų kūrėjų sukurtos medžiagos peržiūrėjimas, kad neduokdie nepadarytum panašiai.
– Dažnai režisieriai dirba su tais pačiais scenografais. Jums gi ilgą kelią teko nueiti kartu su režisieriumi Eimantu Nekrošiumi. Kuo svarbus režisieriaus ir scenografo tandemas?
– Be tėvo, daugiau ilgalaikių tandemų neturėjau, esu toks labiau laisvas „legionierius“. Dramos pastatymuose scenografas dažniausai yra režisieriaus vizijų įgyvendintojas. Svarbiausia, kad tavo, kaip scenografo, darbas nedominuotų ir režisieriui netrukdytų. Išties būtų nuostabu, jei režisierius savo idėjas mokėtų nusipiešti pats. Operos pastatymuose kiek kitaip – režisierius ir scenografas yra lygiaverčiai partneriai, paklūstantys muzikai. Dirbant kartu labai svarbus bendramintiškumas ir reiklumas sau.
– Kaip jus atrado režisierius Jurijus Butusovas? Kas paskatino kurti kartu?
– Jurijaus žmona Marija draugauja su mano agente Ifat Nesher, dabar gyvenančia Paryžiuje. Praėjusių metų žiemą susitikome su Jurijumi Vilniuje, išgėrėm neskanios indiškos arbatos, pasikalbėjome. Pavasarį pakalbėjome darsyk ir jau paaiškėjo spektaklio medžiaga. Dirbti pradėjome nuo pirmųjų spektaklio repeticijų. Tebedirbame.
– Kuo išskirtinis darbas su J. Butusovu?
– Jurijaus kuriama teatro kalba genetiškai labai panaši į mano tėvo (E. Nekrošiaus – aut. past.), man ji atpažįstama. Jis pats bėga į sceną, kai reikia pernešti stalą, pakreipti prožektorių. Spektaklio kūrimas man primena nesibaigiantį workshop’ą, gerąja prasme. Kuria visi esantys scenoje ir greta jos – to reikalauja pats režisierius.
– Vilniaus senojo teatro scenoje kuriate pirmą kartą. Kuo ypatinga ši scena scenografui?
– Darbo pradžioje Jurijus paprašė parodyti jam visiškai tuščią ir nuogą teatro sceną. Be pakampėse sukrautų dekoracijų, be kulisuose paslėpto fortepijono, be šokių dangos. Kai mums pagaliau tai pavyko pamatyti, aš pasakiau – mano darbas čia baigtas. Ta turtinga faktūra, šimtmečio senumo kultūriniai sluoksniai – nepralenksi, nėra jokios prasmės.
– Pagal dramaturgo Tomo Stoppardo pjesę spektaklis Lietuvos scenoje statomas pirmą kartą. Greičiausiai W. Shakespeare'o „Hamletą“ būtų statyti paprasčiau nei iš jo kūrinio gimusią pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“?
– Mūsų nedidelėje Lietuvoje vienai kartai, manau, užtenka vieno „Hamleto“ pastatymo. T. Stoppardo pjesė įdomi tuo, kad autorius leido suprasti, jog „Hamleto“ dramoje Shakespeare'as atskleidė įvykių versiją iš vienos pusės, o viskas juk galėjo būti visai kitaip! T. Stoppardas savo kūrinyje leidžia pasisakyti ir kitai pusei, taip savotiškai atstatyti teisingumą.
– Viename interviu esate sakęs, kad jums įdomiau dirbti sprendžiant sudėtingas užduotis nei eiti lengvu keliu. Ar taip galima pasakyti ir apie šį spektaklį?
– Man, kaip menininkui, išties nelabai įdomu, kai scenografiją pavyksta sukurti pernelyg lengvai. Seniai žinau, kad nesu joks Mocartas, vadinasi, jei kažkas pavyksta neįdėjus 110 procentų darbo, turbūt ir menine prasme tai – ne kažką. Aišku, būna: darai, nes tai tavo užduotis, tavo amatas, juk reikia dirbti. Bet tai – ne apie šį spektaklį.
– Pjesė pasaulyje pirmą kartą buvo pastatyta 1966 metais, absurdo teatro epochos pabaigoje. Kokių scenografijos išraiškos formų ieškote kurdamas šių dienų kontekste?
– Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad scenografija yra kažkoks XIX amžiaus reliktas. Visos įmanomos scenografijos išraiškos formos seniausiai išsemtos. Bandėme grįžti prie teatro ištakų, sąmoningai ar ne, vengėme dekoratyvumo, viską kūrėme iš paprasčiausių po ranka pasitaikiusių dalykų ir kiek galima daugiau naudojome perdarytas nurašytų senų spektaklių liekanas. Turbūt galima sakyti, kad dabar madingas žodis „tvarumas“ ir yra ta scenografijos išraiškos forma.
– Kas padėjo „atrakinti“ T. Stoppardo pjesę?
– Antonio Gaudi. O kaip? Tegul tai lieka mano maža paslaptimi, gal kažkas pamatys ir supras, kodėl.
– Ar pjesėje kuriamas „teatras teatre“ – metateatras scenoje „žaisti“ teatrą leidžia labiau?
– Pastatymas iš tiesų labai „teatrališkas“, bet kartu ir labai ŠMC’iškas. Kai kurios scenos labiau primena meninį performansą, instaliaciją, videomeną. Man smagus tas kūrybinės laisvės pojūtis repeticijose, kai nevaržo kažkokie teatro kanonai ar poreikis pastatyti „tikrą“ spektaklį, kai kuriama impresionistinė drobė, ne dokumentinė nuotrauka.
– Spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pastatymas atidarys naują Vilniaus senojo teatro sezoną. Ar Lietuvos žiūrovas pasiruošęs pamatyti T. Stoppardo pjesę? Eiti ar neiti į teatrą?
– Pjesei greit bus 60 metų. Lietuvos žiūrovas yra išlepintas visokiausių teatro formų, jam ruoštis nereikia. Už teatro sienų vykstantis absurdas, neviltis ir siaubas jau seniai aplenkė Shakespeare?ą, Čechovą ir Ivaškevičių. Į teatrą verta eiti, kol jis dar išvis yra. Nes esama bendro pojūčio, kad salėje greitai išnyks bendras gyvas kvėpavimas, o scenoje gali nebelikti ir gyvo klystančio žmogaus. Kai nėra paklausos – nėra ir pasiūlos, tokie rinkos dėsniai.
