Ši prieš 40 metų parašyta B.M. Koltèso pjesė pasakoja apie žmones, niekada neturėjusius susitikti, tačiau susitikusius kažkur visuomenės pakraštyje, įsivaizduojamoje niekieno žemėje, kokių yra kiekviename didmiestyje. Personažų akistata scenoje atsiskleidžia tarsi visuomenės skerspjūvis. Visi jie skirtingi, unikalūs, nepakartojami, atpažįstami iš išvaizdos ir aprangos.
Regėjo beprotišką pasaulį
B.M. Koltèsas (1948–1989) Lietuvoje žinomas kaip šokiruojančios pjesės „Roberto Zucco“ autorius. Tai paskutinysis jo kūrinys apie žmogaus vienatvę, kitoniškumą, dvilypumą, individualybės triumfą ir nuopolį, heroizmo paieškas, vedančias iki asocialumo, žudynių. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre šią pjesę pastatė jaunas režisierius Augustas Gornatkevičius.
Kiek anksčiau į šiurpulingą B.M. Koltèso kūrybą buvo atkreipęs dėmesį Oskaro Koršunovo teatras – kitoje „Roberto Zucco“ versijoje gvildenamos problemos nušvinta kaip šiuolaikinės visuomenės archetipų virsmas, maištingojo pjesės herojaus siekiamybių, dūžtančio nemirtingumo iliuzijų atspindys.
B.M. Koltèso pjesę „Medvilnės aukų vienatvė“ Vilniuje šiemet pristatė JAV kino ir teatro žvaigždė Johnas Malkovichius su scenos partnere lietuve aktore Ingeborga Dapkūnaite. Duetas pasirodė Tomofėjaus Kulabino režisuotame spektaklyje apie slaptą dviejų žmonių, trokštančių vienas kitam kažką pasakyti, bet kaustomų baimės, susitikimą.
Angare – netikėtos pažintys
Naujas dramaturgijos formas ir klasiką derinęs B.M. Koltèsas teatralams atvėrė platesnes erdves. Metaforų rezonansais persmelktos novatoriaus pjesės vaizduoja prieštaringą pasaulį, kur žmones, jų santykius valdo derybos, kova dėl galių ir išgyvenimo. Po mirties jis tapo šiuolaikinės prancūzų dramaturgijos klasiku, bene labiausiai verčiamų bei statomų autorių.
Pjesei „Vakarų krantinė“ B.M. Koltèsą įkvėpė Niujorkas, ten matyti nykūs uosto kvartalai. A.Juškos spektaklyje taip pat atsiveria apleista industrinė erdvė, primenanti prie Danės, pakeliui į senąją Smiltynės perkėlą dunksančią laivų remonto įmonę, kuri kada nors gal ir prisikels naujam gyvenimui, kai čia iškils šiuolaikiškų pastatų kvartalas „Mėmelio miestas“.
Pjesėje turtingas, bet materialinių ir dvasinių problemų prislėgtas, viskuo nusivylęs verslininkas atvyksta į šabakštyną uosto glūdumoje, nusprendęs užbaigti savo dienas apleistuose angaruose. Nepažįstamas žmogus jį ištraukia iš vandens, užsimezga keisti dialogai – nuskurdę didmiesčio kloakos aborigenai reikalauja grąžinti viską, ko jiems patiems gyvenimas nedavė.
Sielų derybos – prie Stikso
Spektaklio veiksmas rutuliojasi įsivaizduojamame kvartale, nuo uostamiesčio centro jį skiria upė. Galbūt todėl „Vakarų krantinės“ scenografei Laurynai Liepaitei nuo pat pradžių buvo aišku, kad vanduo – neatsiejamas nuo aplinkos, kurioje veikia B.M. Koltèso pjesės herojai. Scenoje įkurdintas nemenkas baseinas, personažai braido tikrame vandenyje.
„Vanduo angarų tamsoje nėra gyvybės simbolis, egzistuoja po kojomis, bet negeriamas, nes yra pražūtingas. Žliugsinti erdvė svetima, o tai, kas ten vyksta – tik akimirka, kai Nojaus laivas išplaukia, o visa kita pasilieka, laukia pabaigos“, – kalbėjo L.Liepaitė, kuriai vanduo spektaklyje tėra trapi, keliantį ir juoką, ir beprotišką neviltį jungtis tarp mirties ir gyvenimo.
Herojams meilė, užuojautos - tuščias garsas, galioja tik komercija: pirkimai, pardavimai, derybos. Žmogus tokiame pasaulyje svarbus tiek pat, kiek paauksuotas laikrodis arba prabangus automobilis. Personažai – lyg sielos, išsirikiavusios prie Stikso upės, vienos nusigaus į mirusiųjų karalystę, nes delne gniaužia monetą, o kitos, nesumokėjusios keltininkui, įstrigs krante.
A.Juška prisipažino, kad jį pirmiausia patraukė B.M. Koltèso pjesės tekstų turtingumas, paradoksai: „Man patiko, kad situacija sukurta taip, kad susitinka nepažįstami, visiškai nieko bendro neturintys žmonės. Juk kas gali sieti uosto valkatą be jokių tapatybės dokumentų ir maklerį, nevertinantį grynųjų pinigų, kurie jam tiesiog smulkmė, šunims paberti trupiniai“?
Praregėjimas tik skaistykloje?
B M.Koltèsas pats kalbėjo, jog „Vakarų krantinė“ prasidėjo nuo veiksmo vietos ir nuo idėjos, o ne nuo personažų, tik vėliau atsiradusių kaip būtinybė. Apleisto angaro įvaizdį jis pasirinko kaip šiuolaikinės skaistyklos, kurioje susitinka įvairios sielos, modelį.
Ar tik bendri susitarimai žmones sulaiko nuo pagundų peržengti moralumo ribas? Vanduo scenoje, pasak A.Juškos, atspindi ne tik pjesės turinį – suteikia kūrėjams galimybių spalvingiau, plačiau perteikti kūrinio daugiaprasmiškumą, alegeroriškai sieti inscenizaciją ir tai, kas vyksta už teatro sienų, galbūt net prie Danės krantinių.
Nejaugi išties gyvename tik veidmainiškų sandorių pasaulyje, kada praregime ir kada ateina toji akimirka, kai žmogui nieko nebereikia, ar tai nėra pavėluotai suvokta galimybė, kuria mirties akivaizdoje nebespėsi pasinaudoti“, – aštrius žmogiškosios egzistencijos klausimus kelia spektaklio kūrėjai.
Kostiumų dailininkas Džiugas Rumbutis pažymėjo, kad jam labiausiai rūpėjo nebūti perdėm iliustratyviam, norėjo spektaklio personažus įvilkti į rūbą, kuris pastabius žiūrovus pakylėtų iki reginį scenoje papildančių reikšmių.
Režisieriaus debiutas pajūryje
Šviesų dailininkas Julius Kuršis savo darbą vertino kaip iššūkį: „Kuo daugiau scenoje blizgesio, tyvuliuojančių paviršių, tuo sudėtingiau. Teko atsižvelgti į B.M. Koltèso, kuris ir pats režisavo spektaklius, patarimą paradoksų kupiną pjesę statyti kaip komediją. Ieškojau balanso tarp tamsos ir šviesos“.
Spektaklyje „Vakarų krantinė“ vaidina Klaipėdos dramos teatro aktoriai Eglė Barauskaitė, Renata Idzelytė, Laurynas Luotė, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Igoris Reklaitis, Donatas Želvys, kviestinis svečias afroeuropietis Michaelis Nkenda.
B.M. Koltèso pjesę į lietuvių kalbą vertė Akvilė Melkūnaitė, scenografija – Laurynos Liepaitės, muzika – Vyginto Kisevičiaus, šviesų dailininkas Julius Kuršis, vaizdo projekcijos - Kornelijaus Jaroševičiaus, kostiumų dailininkas – Džiugas Rumbutis.
Klaipėdos valstybiniame dramos teatre sukurtas A.Juškos spektaklis „Vakarų pakrantė“ – pirmasis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus auklėtinio darbas ne Vilniaus scenoje. Prieš penkerius metus jis debiutavo Valstybiniame jaunimo teatre spektakliu „Šveikas“ (pagal Jaroslavą Hašeką).
Valstybinio jaunimo teatro scenoje A.Juška sukūrė dar keturis spektaklius: „Fikcijos“ (pagal Jorge Luisą Borgesą), „Miego brolis“ (pagal Robertą Schneiderį), „Don Kichotas“ (pagal Miguelį de Cervantesą) ir „Guašas“.
