Premjera su lietuvių aktoriais Eglė Mikulionyte, Saulium Sipariu ir Karoliu Norvilu – jau rugsėjo 16–17 d. ir lapkričio 9 d. Apie artėjančią premjerą kalbamės su režisieriumi P. Pedajas.
– Kaip kilo idėja pastatyti šį spektaklį?
– Ji kilo vadybininkui Hugo Ader. Praeitą vasarą susitikome vienose laidotuvėse Taline. Jis pasakė, kad jie kartu su verslo partneriu susitarė kai ką nuveikti. Tai buvo jo idėja. Pasakiau tik tiek, kad būčiau ne prieš. Pjesę šio kūrinio motyvais esu jau statęs labai seniai.
– Kodėl manote, kad dabar yra geras metas iš naujo statyti spektaklį šio apsakymo motyvais?
– Šiuo metu visame pasaulyje yra kilusi pakankamai nervinga atmosfera. Friedebertas Tuglasas savo kūrinį parašė prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, tuo metu atmosfera taip pat buvo labai įtempta ir nervinga.
– Galbūt šiais laikais šį apsakymą galėtume skaityti taip, kaip, pavyzdžiui, skaitome George'o Orwello kūrinius. Jame netrūksta filosofijos. Ar jūs savo spektaklyje taip pat siekiate atkurti tokią egzistencinę atmosferą?
– Taip, to ir siekiu. O ta bendra atmosfera gana primena Tuglaso laikų nuotaikas. Niekas nežino, kokia bus ateitis, išnyksta tikrumo jausmas. Kita vertus, galbūt šiandien situacija šiek tiek lengvesnė, nes esama tarptautinės pagalbos.
– Ar manote, kad politine prasme žmonės šiek tiek pasikeitė nuo Pirmojo pasaulinio karo?
– Apskritai žmonės nesikeičia. Bet visuomenė tapo labiau tolerantiška.
– O karo sąlygomis?
– Ne. Visa istorinė patirtis rodo, kad taip nėra. Žmonija karo sąlygomis gali tapti nepaprastai žiauri. Žinoma, karas keičia žmones. Ši būsena visiškai neprimena kasdienybės. Ir seniai liepsnojanti neapykanta greitai neišnyksta.
– Scenoje matome beždžionę ir šunį. Ar matote juos kaip dvi žmogaus puses?
– Ne, negaliu jų taip vertinti. Matau juos kaip du skirtingus požiūrius į gyvenimą, dvi skirtingas jausenas. Tuglasas šiuos skirtumus aptaria labai aštriai, aš stengiuosi perteikti juos komplikuočiau.
Manau, kad tai – du skirtingi pasauliai.
– Vienas – laukiniškesnis, kitas – labiau prijaukintas?
– Taip.
– Ar manote, kad šį konfliktą kiekvienas išgyvename savyje?
– Manau, kad didieji skirtumai kraštutinumus pasiekia kraštutinėse situacijose. Normalioje kasdienybėje tie skirtumai švelnesni, bet jei situacija valstybėje ar visuomenėje tampa sunkesnė, tokie veikėjai atsiskleidžia pilnutinai. Apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus rašoma, kad normalūs, apsišvietę žmonės jų metu pasikeitė, nustebindami patys save.
– Tam tikra prasme šis spektaklis yra apie mūsų istoriją?
– Žinoma, kad taip. Tai, ką mes veikiame teatre, turi būti susiję su dabartine situacija, atmosfera. Jei tai yra susieta, spektaklis yra gyvas. Jei taip nėra, mūsų jis nejaudina.
– O jums įdomesnės „laukinės“ ar „normalios“ situacijos, tvarka ar chaosas?
– Žinoma, normalios. Esu ramus, taikus žmogus.
– Bet juk žmogaus sąmonė taip pat neegzistuoja be pasąmonės, ji turi tamsių pusių Ar nemanote, kad mums būtų naudinga iš arčiau stebėti, atskleisti savo laukinę pusę? Galbūt su ja galėtume ieškoti sąsajų ir „normalioje“ situacijoje, kad labiau ją pažintume, suprastume? Galbūt tai neleistų mums žudyti savęs ir kitų „laukinėje“ situacijoje?
– (Juokiasi). Filosofijoje galbūt tai ir svarbu. Kasdienybėje viskas ne taip paprasta. Skamba paprastai, bet iš tikrųjų taip nėra. Viskas priklauso nuo konteksto.
– Ko turime labiau bijoti – šuns ar beždžionės? Turiu omenyje šuns gebėjimą ištverti prisitaikius bet kokių sąlygų, ieškoti bet kokio šeimininko?
– Žinoma, beždžionės (juokiasi.)
– Taigi kas nutinka, kai beždžionė užkariauja sostą?
– (Juokiasi.) Ji užkariauja sostą, bet jai tai iškart tampa neįdomu. Toks užkariavimas nieko nereiškia. Jis ją jaudina tik trumpą laiką. Viskas čia, žinoma, labai simboliška. Bet pats kūrinys labai sudėtingas.
– Kokį metodą taikote dirbdamas su aktoriais?
– Priklausau Stanislavskio mokyklai. Mano mokytojas buvo Marijos Knebel mokinys. Jam metodas buvo labai svarbus. Jis buvo pagrįstas įvykių analize. Tai, ką laikome pagrindiniu, svarbiausiu įvykiu, mums atskleidžia kūrinio, spektaklio idėją. Kai dėsčiau teatro mokykloje, pačioje kurso pradžioje mėginau paaiškinti, kas yra įvykis. Dažnai studentai pastebėdavo ne įvykį, bet veiksmą. Labai sunku nustatyti, kas yra įvykis. Jei įvykį matome vienur, o ne kitur, viskas pasikeičia.
– Įvykis yra tai, kas yra svarbu.
– Ir svarbiausias įvykis visada susijęs su kūrinio idėja.
– Man patinka, kad savo aktoriams nemėgstate aiškinti spektaklio kontekstų ir paraščių – pradedate nuo detalių, improvizuojate.
– Labai nemėgstu aiškinti prasmių. Manau, kad taip kūrinys susiaurinamas.
– Daugialypės prasmės gali išlikti tik jų neįvardijus?
– Taip, daug aktoriams neaiškinu – Estijoje mano aktoriai yra prie to pripratę (juokiasi). Kai kam kildavo problemų – „kodėl jūs nepaaiškinate?“ Bet jie priprato. Paaiškinimų ieškoti jie turi patys.
Esu statęs tokią komediją „Be triukšmo“. Pirmajame veiksme aktoriai repetuoja spektaklį. Antrame jie vaidina, bet žiūrovai stebi juos iš už nugaros. Trečiame jie vaidina kažkokioje provincijoje. Jiems nuobodu. Per visą spektaklį neturėjo būti ištarta nė žodžio. Prisimenu, repetuojant antrą veiksmą vieno pjesės puslapio surepetavimui sugaišdavome valandą. Tai labai sunku. Panašiai yra ir pjesėje, kurią statome dabar.
– Ar patinka aktoriai, su kuriais dabar dirbate?
– Taip, žinoma. Eglė fantastiška, ji labai užsidegusi ir yra turėjusi panašių vaidmenų. Karolis taip pat vaidina labai gerai – buvau nustebintas jo sugebėjimų.
– Ką galėtumėte pasakyti apie šiandieninį teatrą Estijoje? Jo situacija, kiek teko skaityti, gera?
– Gera, daug naujų pastatymų. Mes dar atsiliekame, tarkime, nuo Suomijos, nes Suomijoje teatras išsiskiria savų dramaturgų kūrinių pastatymais. Bet situacija Estijoje keičiasi į gera. Anksčiau visada trūkdavo vietinių dramaturgų, bet dabar geras mokyklas baigia vis daugiau naujų dramaturgų, todėl atsiranda vis daugiau estiškų pjesių. Taigi, vilties yra.
Premjera „Šuo ir beždžionė“ pagal Friedeberto Tuglaso apsakymą (rež. Priit Pedajas) – jau rugsėjo 16–17 d. ir lapkričio 9 d., OKT studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val. Bilietus platina bilietai.lt
