Ir vadybininkas, ir dainininkas nepražuvo, nors atrodytų, kad tokiam žmogui, dėl kurio ir kilo nemenkas dirbtinis triukšmas, svarbi kokio nors vadovo kėdė nesišviečia. J.Sakalauskas – vėl direktorius, tik ne teatro. Ramiai laimėjo konkursą dėl parodų ir konferencijų centro „Litexpo“ vadovo pareigų.
O ko eiti į LNOBT, kur laidotuvių gėlės ir žvakės, skamba gedulinga muzika ir aplinka labai panaši į laidojimo namų?
Taip direktorius apraudojo savo paties atleidimą. Negana to, iš uostamiesčio į Vilnių persikėlęs vadybininkas sakė dar ieškosiąs teisybės teisinėmis priemonėmis, tačiau turbūt ne tam, kad siektų sugrįžti į teatrą. Pirmiausia, kad visuomenei primintų apie save.
Ar tik J.Sakalauskas nebus savęs prilyginęs atleistiems teatro grandams O.Koršunovui ar R.Tuminui. O kiek garsių aktorių buvo nustumti į šalį?
Neišmesti, bet tiesiog marinami nesiūlant reikšmingesnių vaidmenų?
Teatrui nesvarbu, kad žmonės tik dėl vienos garsios pavardės veržėsi į spektaklius, nors galima būtų diskutuoti dėl tos pavardės savininko pažiūrų, asmeninių savybių.
Žiūrovui svarbiau kuriamas menas, o teatrui, pasirodo, – ne.
Tad viešumoje pasirodęs reklaminis Lietuvos nacionalinio dramos teatro šūkis „Neik į teatrą“ labai taiklus, nors supykdė kitų teatrų atstovus. Esą Lietuvoje ir taip sudėtinga pakviesti žmones į spektaklius.
O ko piktintis, jei teatruose kuriamos intrigos, klesti prisitaikėliškumas? Juk ne dėl to žiūrovai perka bilietus.
Ir, matyt, ne bravūriškas kvietimas neiti į teatrą taip toksiškai veikia žmones. Toksiška teatro aplinka. Todėl „Neik į teatrą“ skamba kaip perspėjimas ant elektros stulpo „Nelipk – užmuš“.
