Jau dvylika metų Lietuvoje gyvenanti pianistė ir muzikos pedagogė Maria Mirovska, išgirdusi 2022 m. vasario 24 d. pirmuosius pranešimus apie Rusijos invaziją į Ukrainą, pradėjo skambinėti kolegoms ukrainiečiams, kviesdama juos atvažiuoti į Lietuvą. Tuo metu jiems buvo sudėtinga pajudėti iš Ukrainos, tačiau pamažu vienas po kito atvyko į Lietuvą.
„Aš ir iki karo pakankamai plačiai bendraudavau su kolegomis muzikais iš Ukrainos. Juk ir pati esu pusiau ukrainietė. Ukrainoje gimiau ir užaugau. Prasidėjus karui, jaučiau ir profesinę, ir žmogišką pareigą ištiesti pagalbos ranką kolegoms bei draugams.
Po to, kai ėmiau kviesti juos atvykti į saugų prieglobstį Lietuvoje, man praėjo skambinti galbūt iš mano draugų Ukrainoje išgirdę apie galimą pagalbą visiškai nepažįstami muzikantai. Atvažiavę į Lietuvą, jie ieškojo kolegų ir galimybių kur nors groti“, – apie orkestro ištakas pasakojo M. Mirovska.
Subūrė karo pabėgėlių orkestrą
Iš pradžių Lietuvoje prieglobstį radę muzikantai iš Ukrainos bandė ieškotis darbo profesionaliuose kolektyvuose. Ne vieną jų priėmė Lietuvos orkestrai.
Tačiau visiems, atvykusiems net ir su savais instrumentais, vietų orkestruose nepakako, todėl pamažu kilo idėja burti, kurti naują karo pabėgėlių orkestrą.
„Mane ši idėja tiesiog užbūrė. Žinodama, kiek turiu ryšių su atvykusiais į Lietuvą ukrainiečiais arba baltarusiais, supratau, kad su jais galima būtų suburti styginių instrumentų kamerinį orkestrą.
Viena vertus, taip muzikantams atsirastų puiki galimybė ir aplinka mokytis lietuvių kalbos, nes orkestrui diriguoti sutiko profesionalus muzikantas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Rimvydas Savickas. Kita vertus, susibūrę į orkestrą, karo pabėgėliai nepretendavo užimti kažkieno vietos Lietuvos profesionaliuose orkestruose“, – kalbėjo M. Mirovska.
Ir ji, ir su ja orkestro idėja besidalinantys muzikantai puikiai suprato, kad už grojimą negaus jokio atlygio. Orkestras tik puiki galimybė groti ne tik profesionaliai, bet ir su tokiais pat karo ar politinių represijų į Lietuvą atvytais kolegomis.
„Buvo labai netikėta ir nepaprastai malonu, kai mus sutiko globoti Mykolo Romerio universitetas, nes iš pradžių mes net neturėjome, kur susirinkti ir groti. Šis universitetas turi didžiules auditorijas, prilygstančias salėms. Vienoje amfiteatrinėje auditorijoje, turinčioje apie keturis šimtus vietų, mums ir buvo leista rinktis“, – džiugiomis naujienomis dalijosi M. Mirovska.
Šiuo metu jos suburtame orkestre groja šešiolika muzikantų. Yra tokių, kurie nėra praleidę nė vienos repeticijos. M. Mirovska dirba orkestre ir kaip meno vadovė, ir kaip administratorė. Bet svarbiausia savo misija ji laiko tai, kad taip pat groja orkestre. Čia jai – puiki galimybė vėl būti pianiste.
Pirmą kartą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės M. Romerio universiteto orkestras koncertavo šių metų birželio 22 d., kai universitete buvo įteikiami diplomai studijas baigusiems studentams.
„Koncertas nebuvo ilgas. Bet mes pagrojome W. A. Mozarto, specialiai tai progai sukurtus lietuvės kompozitorės Zitos Bružaitės bei Baltarusijos kompozitoriaus Konstantino Jaskovo kūrinius, o taip pat – garsųjį ukrainiečių Miroslavo Skoryko kūrinį „Melodija“, kuris yra tapęs dvasiniu, muzikiniu paveldu visiems Ukrainos žmonėms, kad ir kurioje šalyje jie šią akimirką gyventų. Dabar orkestro muzikantai atostogauja, bet, pasibaigus vasarai, vėl pradėsime intensyviai groti“, – planais dalijosi M. Mirovska.
Grodami pamiršta karo baisumus
Kalbėdama apie tai, kaip pavyko tarpusavyje orkestro muzikantams susistyguoti, ar muzika bent repeticijų bei koncertų metu atitolina mintis nuo karo Ukrainoje, M. Mirovska, kaip profesionali muzikantė, pastebėjo, jog grojant privalu atitrūkti nuo realybės.
„Gero muzikinio išsilavinimo paslaptis ta, kad grodamas muzikantas pamiršta absoliučiai viską – mato tik dirigentą , visa esybe girdi tik to kompozitoriaus kūrinį, kurį atlieka. Be to, per repeticijas pastebėjau, kad pertraukų metu muzikantai kalbasi ne apie kažkokias buitines problemas, o apie ukrainiečių, lietuvių ar baltarusių kompozitorių kūrinius, aiškinasi jų subtilybes.
Mano galva, jei mūsų suburti muzikantai gyvena muzika, tai ir yra pats didžiausias orkestro pasiekimas – jie pamiršta savo išgyvenimus dėl karo, skausmas lieka už repeticijų salės durų“, – svarstė moteris.
M. Mirovskos įsitikinimu, grojimas orkestre Ukrainos karo pabėgėliams ar prieglobstį Lietuvoje radusiems baltarusiams, išvytiems iš tėvynės diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos rėžimo, atstoja net pačių geriausių psichologų ar psichoterapeutų gydymo seansus.
Svarstydama, kokia jos suburto orkestro ateitis, M. Mirovska prisipažino jaučianti dėl jo didelę atsakomybę: „Publika mus pamažu jau pažįsta, klausytojų tikrai turėsime, tik reikia intensyviai groti, koncertuoti. Tikiu, kad mūsų orkestras virs tarptautiniu, o ne vienadieniu, ne proginiu projektu.
Labai norėčiau, kad jis pristatytų ir lietuvių kompozitorių, ir baltarusių, ir ukrainiečių muziką. Beje, grodami ukrainietišką muziką, galėtumėm atlikti ir itin svarbią misiją ją propaguodami, nes Ukrainos kompozitorių natos išblaškytos Kijeve, Lvive, Dniepre ir kitur, daug kūrinių nėra iki šiol suskaitmeninta“.
Dėl Lietuvos abejonių nekilo
M. Mirovska su šeima į Lietuvą atvyko gyventi dar prieš Rusijos okupaciją Kryme, 2011 m. Nors jos vyras – taip pat muzikas, tuo metu jis be muzikos domėjosi internetinių svetainių kūrimu. Jam puikiai sekėsi.
„Kai vyras sulaukė pasiūlymo važiuoti dirbti į Lietuvą, negalvojome nė minutės. Tuoj pat apsisprendėme išvykti iš Maskvos. Kol nemokėjau lietuvių kalbos, vedžiau individualias fortepijono pamokas. Išmokusi lietuviškai, galėjau imtis kur kas platesnės muzikinės veiklos“, – apie gyvenimo pradžią Lietuvoje pasakojo M. Mirovska.
Dabar didžiausia jos šeimos svajonė – gauti Lietuvos pilietybę, tačiau vyrui ir sūnui reikėjo beveik numinti geležines klumpes, kol sulaukė, kad Rusija leistų atsisakyti jos pilietybės.
„Neseniai sužinojome, kad po beveik dvylikos metų laukimo jau parengti dokumentai, kurie suteiks teisę vyrui ir sūnui atsisakyti Rusijos pilietybės. Aš su dukra taip pat labai ilgai laukiau, kol galėjau atsisakyti Rusijos pilietybės“, – atviravo M. Mirovska, be orkestro Vilniuje kurianti ir muzikos mokyklą.
*
MRU LDK orkestrui vadovauja Lietuvoje gyvenanti Maria Mirovska, kuri kartu su Lietuvos atlikėjais groja Ukrainos ir Baltarusijos muzikantai, priversti palikti savo namus, prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje bei politinėms represijoms Baltarusijoje.
Orkestro misija – supažindinti ne tik universiteto bendruomenę, bet ir plačiąją visuomenę su retai atliekamais istoriškai ir kultūriškai artimų šalių kompozitorių kūriniais, sukurti savitą kultūrinę muzikinę erdvę ir unikalias meno kūrinių interpretacijas, bendradarbiauti su ryškiais šių šalių solistais ir populiarinti klasikinę muziką.
