Tačiau turbūt neliko abejingų premjeros iniciatorių užmojui sukurti originalų reginį, pasitelkiant vaizdo projekcijų dailininko Martyno Norvaišo talentą – šįkart tarp spektaklio scenovaizdžio kūrėjų pirmuoju smuiku griežė jis. Neatsitiktinai „Carmina Burana“ įvardyta kaip videografinis spektaklis. Į tris erdves suskaidytame jo scenovaizdyje dominavo filmuoti ir gyvai transliuojami vaizdai (šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis).
Distopinio pasaulio vizija
Dar pats C. Orffas (1895 – 1982) pažymėjo, kad ši kantata yra skirta atlikti dainininkams su instrumentų pritarimu ir „magiškais vaizdais“. Kompozitorius laikė save naujojo muzikinio teatro kūrėju, nuolat ieškojo savosios teatro vizijos, studijuodamas senąją Europos muziką ir egzotiškas muzikos kultūras, stebėdamas modernaus šokio raidą. Skirtingų menų vienove grindžiama ir jo žymioji muzikinio ugdymo metodika.
Tačiau C. Orffą ir jo „Carmina Burana“ įkvėpusios viduramžių poezijos kūrėjai vagantai – valkataujantys vienuoliai, menestreliai, studentai ir kiti bastūnai, garsėję besaikiu lėbavimu, – įliejo į savo tekstus daug gaivališko gyvenimo džiaugsmo, nestinga jo ir C. Orffo kantatoje, o naujas spektaklis mus nukelia į be galo niūrią dabartį. Net puikiai atliekama muzika įgijo spektaklyje liūdną atspalvį.
Hipnotizuojančius jūros stichijos bei joje grimztančių kūnų vaizdus buvo galima suprasti kaip žmonijos ekologinės ar egzistencinės katastrofos metaforą, spektaklį įrėminusį sirenų gausmą – kaip neišvengiamos grėsmės perspėjimą. Kraupoką įspūdį kėlė net pirmos dalies pavasario linksmybėms akompanavę gyvalazdžių „baleto“ vaizdai.
Distopinio pasaulio viziją spektaklyje papildė ir prie scenos riogsančios statybinės atliekos. „Carmina Burana“ scenografė Sigita Šimkūnaitė nutarė iš viso atsisakyti specialaus rekvizito, apeliuodama į tvarų dizainą: statybinės nuolaužos po spektaklio atsidurs antrinio ar tretinio panaudojimo vietoje.
Klaipėdos muzikinis teatras jau ne vienerius metus savo projektais remia geriausius Europos teatrus vienijančios organizacijos „Opera Europa“ tvaraus meno sklaidos iniciatyvas. Prie videografinio spektaklio kūrimo galėjo prisidėti net paprasti klaipėdiečiai, aukodami vintažinius rūbus, o choristams buvo leista vilkėti scenoje kasdienę aprangą.
Mat „Carmina Burana“ pagrindinė veikėja – šiuolaikinė visuomenė, tad įvairaus stiliaus rūbų margumynas (kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė) turėjo perteikti jos įvairovę. Premjeros scenoje šmirinėjo ir būrelis apmokytų gražiai elgtis šuniukų.
Ryžosi sunkiems išbandymams
Sukurti vientisą spektaklį be siužeto, iš filmuotų ir transliuojamų vaizdų, tarp dviejų ekranų judančių artistų scenų, „įveiklinant“ dvigubos sudėties mišrų chorą, didelį orkestrą, – atrodytų, sunkiai įmanoma misija. Tačiau režisierius Dalius Abaris surado segmentus jungiantį elementą – žingsniavimo motyvą, tarsi simbolizavusį nenumaldomą laiko tėkmę, savaip atliepusį „Carmina Burana“ amžinąsias temas – likimo nežinomybę ir permainingumą, žmogaus gyvenimo trapumą (teksto vertimas buvo rodomas ekrane).
Spektaklio artistai žingsniavo ir ekranuose, ir scenoje, o pagrindiniai solistai Rita Petrauskaitė (sopranas) ir Modestas Sedlevičius (baritonas) – net ant bėgimo takelių dainuodami: visi ėjo tarsi pasitikti savo lemties, o gal pražūties.
Anot D. Abariaus, kantatoje apdainuojamas mūsų kasdienis gyvenimas, o populiarusis choras „O Fortūna“ yra šauksmas, galintis nulemti, į kurią pusę pasisuks Fortūnos laimės ratas.
„Švęsdami Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, visi turime prisiminti, kad tada likimo ratas pasisuko į mums visiems labai palankią pusę, o galėjo būti ir kitaip. Kad dabar, gyvendami taikoje ir gerovėje, mes nepamirštume, jog visai šalia mūsų trata pražūtį nešantys karo būgnai ir pabūklai“, – samprotavo režisierius.
Išskirtines užduotis premjera kėlė ir spektaklio muzikos vadovui bei dirigentui Robertui Šervenikui. Jam pavyko suvaldyti didžiulį atlikėjų kolektyvą (KVMT orkestrą, chorą, Kauno valstybinį chorą, tris solistus) nematant scenos, bendraujant su jais per monitorius, mat dirigentas su orkestru buvo atskirti nuo visų – uždaroje, apsaugotoje nuo gamtos stichijų erdvėje už ekrano.
Tai nesutrukdė solistams M. Sedlevičiui, R. Petrauskaitei ir Mindaugui Jankauskui puikiai atlikti savo partijas. M.Sedlevičiaus pasirodymas tapo viena maloniausių premjeros staigemenų. Fortūna lėmė užsienyje dirbančiam lietuvių baritonui tą vienintelį jam laisvą vakarą atsidurti elinge vietoje susirgusio Klaipėdos muzikinio teatro solisto. Reto grožio M. Sedlevičiaus baritonas, nepriekaištinga dainavimo kultūra ir stiliaus pojūtis daugeliui klausytojų tapo atradimu.
M. Jankausko įtaigiai įkūnyta Kepto gulbino scena buvo viena ryškiausių ir geriausiai sustyguotų spektaklyje, nes visuomenę vaizdavę artistai tarp dviejų ekranų dažnai dreifavo tarsi stichiškai.
Vertingas palikimas įpėdiniams
„Carmina Burana“ pakeitė kelerius metus elinge rodytą nepakartojamą, tos pačios kūrėjų komandos parengtą Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ inscenizaciją, sulaukusią tarptautinio pripažinimo, pelniusią D. Abariui Auksinį scenos kryžių. Lieka palinkėti ir videografiniam spektakliui sėkmingo karjeros tęsinio.
Klaipėdos festivalio rengėjai džiaugėsi, kad unikali elingo erdvė subūrė didelę ištikimų gerbėjų auditoriją. Vienintelį „Carmina Burana“ spektaklį pamatė net 2300 žiūrovų, gausios publikos sulaukė ir kita šių metų festivalio premjera – istorijų opera „Klaipėda“. Tad uostamiesčio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės iniciatyva atsiradęs festivalis taps vertingu ir įpareigojančiu palikimu jos įpėdiniams.
Videografinio spektaklio premjera sutapo su L. Vilimienės pirmosios kadencijos Klaipėdoje paskutiniąja diena, bet kitądien jau prasidėjo antroji jos kadencija uostamestyje. Nors šį vasarį konkurse L. Vilimienė buvo išrinkta naująja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generaline direktore, negalėdama ne dėl savo kaltės pradėti eiti šių pareigų, ji turėjo teisę kandidatuoti į teatro vadovus Klaipėdoje. Jei teismas dėl esą neskaidraus konkurso Vilniuje baigsis palankiai L. Vilimienei, ji galės pasirinkti, kur direktoriauti.
Gali būti, kad ji sulauks ir įkurtuvių naujajame Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriam atidavė be galo daug energijos. Teatro atidarymo iškilmės numatytos kitų metų kovo 22 dieną.
