Premjeroje sulaukta daugybės svečių iš Lietuvos ir užsienio. Klaipėdos festivalyje tradiciškai lankėsi LR Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana.
Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą subūrė didžiulį atlikėjų būrį: kantatą atliko KVMT simfoninis orkestras ir choras drauge su vienu profesionaliausių Lietuvos chorų – Kauno valstybiniu choru. Į išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos reikalaujančias vokalines partijas spektaklyje pasinėrė KVMT solistė Rita Petrauskaitė (sopranas), Lietuvos ir užsienio scenose vaidmenis kuriantys Modestas Sedlevičius (baritonas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras).
M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs... Pagal kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės ir scenografės Sigitos Šimkūnaitės sumanymą nudegimų efektus net tris valandas darė specialaus grimo dailininkė Jurgita Globytė ir asistentė Inga Urbanovič. Ne tik muzikines užduotis scenoje teko įveikti ir M. Sedlevičiui bei R. Petrauskaitei: abu jie dainuodami ėjo bėgimo takeliu, o R. Petrauskaitės finalo apdaras buvo toks didžiulis, kad uždengė visą dvidešimties metrų sceną...
Anot videografinio spektaklio „Carmina Burana“ muzikos vadovo ir dirigento Roberto Šerveniko, šio kūrinio muzika lengvai įsimenama, ji ilgam įsirėžia į atmintį, galvoje nuolat sukasi tie patys pasikartojantys motyvai. „Kada ją beišgirstum, gali lengvai atpažinti, kad tai C. Orffo kūrinys. Ji labai teatrališka, tačiau nesudėtinga ir pagavi. Ji kaitina žmonių emocijas, todėl visiems artima ir suprantama. Kita vertus, „Carmina Burana“ tekstai pasakoja apie amžinus, visiems aktualius dalykus: žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą, permainingą likimą, troškimus ir, žinoma, viską vainikuojančią meilę“,– akcentuoja R. Šervenikas. Elinge ši muzika suskambo taip įtaigiai, kad greičiausiai dar ilgai skambės ją išgirdusių mintyse.
Žymiosios kantatos, po kurios sukūrimo net pats kompozitorius C.Orffas sakė, kad visi iki tol jo parašyti kūriniai neteko prasmės, sceninis atlikimas pakeitė keletą metų elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusią R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ inscenizaciją. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradėjusi ir užbaigusi kūrinį, triumfuojančiais šaukiniais, pažymėjo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų.
Kantatos režisierius Dalius Abaris „Carminą Buraną“ Klaipėdos festivalyje pristatė kaip videografinį spektaklį: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, teatro orkestras, solistai, baleto artistai ir įspūdingi vaizdai ekranuose. Jau vien to pakaktų, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį. „Drauge su talentingaisiais talkininkais – scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaiša, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, režisieriaus asistente Rūta Bunikyte – pasistengėm šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą“,– sakė D. Abaris.
Videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ vienas svarbiausių personažų – šiandienos visuomenė, nuo turtingiausių iki skurdžiausių visuomenės sluoksnių. Kuriant spektaklio scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai: klaipėdiečiai pakviesti spektakliui padovanoti vintažinių rūbų, o choristams, suderinus su kostiumų dailininke, leista panaudoti ir savo kasdienę aprangą.
Talentingoji S. Šimkūnaitė publikai šį kartą pristatė dar platesnį nei „Skrajojančio olando“ metu elingo paveikslą. Spektaklyje specialaus rekvizito neprireikė, kaip ir dirbtinių stichijų. Šį kartą leista pasireikšti technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užėmė Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija. O ji buvo įspūdinga: net nesusimąstome, kad orkestro muzikantų rankose judantys instrumentai panašūs į gyvalazdes. Jei seniai nesidomėjote biologija, gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus. Ir tai tapo priminimu, kad gamta ir mes, žmonės, esame viena ir turėtume gyventi santaikoje. Deja, tą mūsų nesugebėjimą prisiderinti prie gamtos skaudžiai priminė vaizdo projekcijose išsiliejusi žalios spalvos jūra ar scenografija virtusios statybinės nuolaužos, kurios po spektaklio sugrįžo į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą...
„Carmina Burana“ pasakoja apie dekadentišką visuomenę, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai – smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką virsta savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse.
Kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, tarsi žinodama, kas jų gali laukti, bet negalinti sustoti... Įspėjimas, netolimos ateities distopinis pasaulis? Stebint šį veiksmą scenoje darėsi neramu ar mums suteikta galimybė visa tai pakeisti... Ar mes ja pasinaudosime? Tikėkimės, kad menininkų panaudota garsinė sirena bus išgirsta.
