Atlikus žiūrovų emocijų matavimo testą prieš ir po vieno iš premjerinių spektaklių, paaiškėjo, kad naujausias A. Cholinos darbas apie tėvų ir vaikų santykius sukėlė intensyvias emocines reakcijas – po spektaklio net 90 procentų žiūrovų emocijų buvo aukšto malonumo kategorijoje, o tarp jausmų dominavo džiaugsmas ir net euforija, nors šoktelėjo ir susimąstymas bei liūdesys.
Tyrimą premjeroje Palangoje atlikusio psichinės sveikatos stiprinimo projekto „Mindletic“ viena vadovių psichologė Ieva Šapalaitė neabejoja – duomenys rodo gilų ir teigiamą „Jaunystės“ poveikį žiūrovų emocijoms ir savijautai, ir toks spektaklio paveikumas yra vienas ryškiausių, lyginant su kitais Lietuvoje jos komandos atliktais meninių patirčių tyrimais. I. Šapalaitė pateikė ir detalesnį šios ACH teatro premjeros paveikumo fenomeno paaiškinimą.
– Ieva, kaip ACH teatro siekis – per meną paliesti sielas – atsispindi premjeros Palangoje metu atlikto tyrimo rezultatuose ir iki kokio lygio tos sielos visgi paliečiamos?
– Tą vakarą emocijas prieš ir po spektaklo „Jaunystė“ panoro pasimatuoti 176 žiūrovai, ir tai yra pakankama imtis rimtiems apibendrinimams padaryti. Tam visi jie turėjo mobiliojoje aplikacijoje atsakyti į kelis klausimus apie savo emocijas prieš spektakliui prasidedant ir kelios minutės jam pasibaigus.
Galiu konstatuoti, kad šio mūsų bendro tyrimo rezultatai labai ryškiai atskleidžia ACH teatro siekį per meną paliesti žiūrovo širdį, sužadinti reakcijas ir emocijas. Šokio spektaklis „Jaunystė“ žiūrovams sukėlė didelį malonumą, įkvėpimą ir stiprų pasitenkinimo jausmą, o tai lėmė transformuojantį emocinį poveikį.
Nors prisilietimo prie sielų mastas kiekvienam žmogui yra skirtingas, duomenys rodo gilų ir teigiamą poveikį žiūrovų emocijoms ir savijautai. Įkvėpimo lygis po spektaklio šoktelėjo tris kartus, o stiprus džiaugsmas – net keturis kartus.
– ACH teatras nėra pirmasis jūsų vadovaujamo projekto „Mindletic“ eksperimento dalyvis – tyrime jau yra dalyvave ir daugiau meno patirčių kūrėjų. Ar galite „Jaunystės“ poveikį žiūrovui, kiek tai leidžia etika, palyginti su jau atliktais analogiškais kitų meno patirčių tyrimais? Kaip tyrėją, kas jus nustebino būtent ACH teatro atvejo rezultatuose?
– Atlikome tikrai nemažai kultūrinių patirčių vertinimų, ir kiekviena jų buvo unikali bei išskirtinė savo turiniu ir emociniu poveikiu. Visgi, lyginant ACH spektaklio „Jaunystė“ poveikį su kitais panašių kultūros patirčių tyrimais, tampa akivaizdu, kad šis kūrinys turėjo nepaprastą poveikį. Po spektaklio pastebėtas 24 procentų energijos lygio padidėjimas išskiria jį kaip vieną stipriausių patirčių, suteikiančių žiūrovams energijos pliūpsnį.
Mane, kaip tyrėją, ypač nustebino tyrime dalyvavusių žiūrovų dažni įkvėpimo ir didžiulio džiaugsmo šuoliai. Šios intensyvios emocinės būsenos rodo išskirtinę spektaklio galią sukelti gilias reakcijas ir, kalbant poetine kalba, suvirpinti širdis.
Nors daugelis kultūros patirčių sukelia teigiamas emocijas, stiprus tokių pakilių emocinių būsenų dažnumas po ACH teatro spektaklio rodo jo unikalią ir transformuojančią galią. Šio tyrimo rezultatai patvirtina, kad menas gali sukelti įvairias emocijas ir daryti ilgalaikį poveikį žiūrovui, atverdamas kelius savirefleksijai, supratimui ir ryšiui su spektaklyje nagrinėjamomis temomis.
– Turbūt nieko keista, kad spektaklio tema – tėvų ir vaikų santykiai – ne visiems žiūrovams įkvėpė tik džiaugsmą. Po spektaklio ramybės emocija sumažėjo net 70 procentų, gerokai padaugėjo susimąsčiusiųjų ir nuliūdusiųjų. Ko gero, yra normalu tuo pačiu metu jausti ir estetinį malonumą, gėrėtis menu, ir susijaudinti bei pajausti liūdesį, juk įtempti tėvų ir vaikų santykiai, vaikystės traumos daugeliui yra opios temos…
– Interpretuojant šokio spektaklio „Jaunystė“ tyrimo rezultatus ir spektaklyje nagrinėjamos tėvų ir vaikų santykių temos kontekste, akivaizdu, kad spektaklis sukėlė įvairialypes emocines žiūrovų reakcijas. Tai, kad didžioji dauguma žiūrovų patyrė malonumo bangą, rodo, jog spektaklis užmezgė su jais ryšį, sukeldamas teigiamas emocijas.
Vis dėlto kai kurie žiūrovai patyrė daugiau liūdesio ir susimąstymo, o tai pabrėžia spektaklyje nagrinėjamos temos gilumą ir universalumą. Tėvų ir vaikų santykiai gali būti sudėtingi, sukeliantys įvairias emocijas – ir džiaugsmą, ir liūdesį. Tai, kad spektaklis sukelia skirtingas emocines reakcijas rodo, jog režisierė veiksmingai gilinasi į svarbiausius žmonijos būties niuansus.
Svarbu pažymėti, kad tokios emocijos kaip liūdesys skatina refleksiją, žmonės natūraliai siekia suprasti savo jausmus, išgyvenamos mažiau malonios emocijos skatina suprasti, kaip ši patirtis atspindi mano paties santykius. Savirefleksija – labai vertingas, vienas svarbiausių įgūdžių siekiant optimalios emocinės sveikatos ir pokyčių.
Visos emocijos yra vertingos. Tai yra mūsų kūno ir proto siunčiamos žinutės. Svarbu jų neignoruoti ir stengtis suprasti, ką jos sako.
– Kodėl svarbu skaičiais išmatuoti emocinį tam tikrų patirčių, ypač meno, poveikį žmonėms? Kuo naudingas bendradarbiavimas su „Mindletic“ tyrimų dalyviams ir kultūros organizacijoms?
– Kultūros patirčių kūrėjai siekia geriau suprasti ir pažinti savo auditoriją bei nori objektyviai išmatuoti savo kūrinių emocinį poveikį. Kiekvienas menininkas tarsi mokslininkas, kurdamas meninę patirtį, kelia hipotezes – kokius gi jausmus, išgyvenimus ir refleksijas kūrinys sukels jo auditorijai.
Remiantis šio matavimo duomenimis galima patikrinti hipotezes, koreguoti meninę patirtį. Tuo pačiu tai ir žiūrovų edukacija, emocinių kompetencijų, kurios stipriai prisideda prie geros emocinės sveikatos, ugdymas. Juk ne kiekvienas iš mūsų prieš ir po kultūrinės ar kitokios patirties stabtelime pagalvoti, kokias emocijas patiriame ir kaip jos keičiasi kultūrinių patirčių procese.
Supratus, kokį stiprų emocinį poveikį šokio spektakliai ar kitoks menas žiūrovui sukelia, ateityje tai gali skatinti jį kartoti šias patirtis, per meną geriau suprasti save ir kitus.
