Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu šią operą rašė net keturi pajūrio kompozitoriai: Loreta Narvilaitė (pirmą veiksmą), Vladimiras Konstantinovas (antrą veiksmą bei prologą ir epilogą), Donatas Bielkauskas ir Kristijonas Lučinskas (trečią veiksmą).
Libretą sukūrė Arvydas Juozaitis, spektaklį dirigavo muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisavo Gytis Padegimas, scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografiją – Aušra Krasauskaitė.
Istorijų operos „Klaipėda“ režisierius G. Padegimas teigė šiuo pastatymu į Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos įvykius norėjęs pažvelgti tarsi į legendą. „Istorijų opera „Klaipėda“ taiko ne į istorinių įvykių atkartojimą, bet į legendos pristatymą. Man labai graži pirmoji istorijų operos „Klaipėda“ libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, istorijų operos kūrėjai, praėjus šimtmečiui, šią istoriją matome tarsi per rūką“, – sakė G. Padegimas.
Choreografė A. Krasauskaitė pasakojo, kad kūrybinio proceso didžiausiu iššūkiu tapo būtinybė scenoje sujungti ir suvaldyti daugybę žmonių. Juk premjerą rengė ne tik KVMT orkestras, choras, solistai, baleto trupė, bet ir Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvas „Alka“ (vadovai Elena Šalkauskienė ir Jonas Kavaliauskas).
„Labai džiaugiuosi, kad galiu kurti choreografiją istorijų operai „Klaipėda“, kuri tarsi gimtadienio dovana skiriama mano miestui!“– pabrėžė A. Krasauskaitė.
Vienas ryškiausių šioje istorijoje – iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys. Šio vaidmens ėmėsi neseniai kaip Vandenis operoje „Undinė“ pasirodęs Valdas Kazlauskas. Labai svarbų Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko vaidmenį parengė solistas Aurimas Raulinavičius.
Istorijų opera „Klaipėda“ sujungė visą būrį ryškių šalies istorijos asmenybių: evangelikų kunigą Vilių Gaigalaitį įkūnijo solistas Šarūnas Juškevičius, Klaipėdos sukilimo politinį vadovą Erdmoną Simonaitį – solistas Šarūnas Šapalas, spaustuvininką Martyną Jankų – solistas Mindaugas Rojus, M. Jankaus dukrą Elzę – solistė Rosana Štemanetian, jaunąją rašytoją Ėvę Simonait (Ieva Simonaitytė) – solistė Ernesta Stankutė, jos mamą Ėtmę Simonait – solistė Rita Petrauskaitė.
Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus paveikslą sukūrė solistas Kęstutis Nevulis, vieną iš sukilimo vadų Miką Bajorą – solistas Virginijus Pupšys. Labai įdomaus personažo Mėmelio prefekto Gabrielio Žano Petisnė partiją atliko jaunas, perspektyvus solistas Giedrius Gečys, Petisnė moterį, kuriai Klaipėda – pasaulio užkampis, dainavo Beata Ignatavičiūtė.
„Daug ryškių, įdomių solistų atlieka nedidelius vaidmenis, nes prie sukilimo prisidėjo daug istorinių asmenybių. Veikiausiai toks buvo libreto autoriaus Arvydo Juozaičio sumanymas – pristatyti plačią asmenybių panoramą nesusitelkiant ties vienu, nes kone kiekvienas iš šių veikėjų vertas atskiro romano ar operos“, – aiškino G. Padegimas.
Beje, istorijų operoje „Klaipėda“ šalia istorinių asmenybių pasirodo lyg „vietos dvasių“ įsikūnijimai: atgimsta skulptūra Taravos Anikė (Yuliia Kovalenko), šišioniškių tarmę mokanti Vaida Galinskienė įkūnija Šišioniškių dvasią.
B. Ukrinaitės scenografija visada išsiskiria lengvumu, tvarumu ir gilia prasme. Tokia ir istorijų operai „Klaipėda“ skirtoji. Scenoje galima išvysti ir tarsi seno tilto kuorus, ne vieną šimtmetį gludintus vandens, ir „vienakoję“ arką iš natūralaus medžio.
„Arka susideda iš visų dėl šio istorinio įvykio kovojusių žmonių, jų asmeninių dramų ir aukų. Ši arka – tarsi mūsų žemė“, – aiškino B. Ukrinaitė.
Istorijų operos „Klaipėda“ finaline nuskambėjo rašytojos Ėvės Simonait (Ievos Simonaitytės) žodžiai „Mes esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“, kurie užrašyti ir ant Klaipėdoje stovinčio paminklo vieningai Lietuvai „Arka“ (skulptorius Arūnas Sakalauskas, 2003).
Būtent čia susirinko visi gausūs spektaklio veikėjai. Operos finalas – tarsi bendras istorinių asmenybių pagarbinimas ir šalies vienybės, kuri šiuo metu ypač svarbi, pripažinimas.
