Mančesteryje užsimezgė Mortos kūrybinė draugystė su viena ryškiausių jaunosios kartos Europos gitaros atlikėjų Alexandra Whittingham. Jaunųjų muzikių duetas rugpjūčio 6 d. koncertuos Pažaislio muzikos festivalyje. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje klausytojai išgirs, kaip skamba retos sudėties – gitaros ir klarneto – duetas.
Artėjant susitikimui su Lietuvos klausytojais Morta sutiko papasakoti apie siekį tęsti mokslus svetur, savo kelią nuo fortepijono iki klarneto, nestandartinių sprendimų paieškas kūryboje, neįtikėtiną gitaros ir klarneto derinį bei iššūkius formuojant dueto repertuarą.
– Kaip kilo mintis tęsti mokslus Mančesteryje?
– Būdama penkiolikos ir dar mokydamasi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje supratau, kad labai noriu susipažinti su daugiau skirtingų grojimo tradicijų. Tuo metu Lietuvoje jau buvau nemažai koncertavusi ir man buvo be galo smalsu sužinoti, o kaip yra už Lietuvos ribų, kokių naujų muzikos atlikimo niuansų dar galima išmokti ir sužinoti.
Tad natūraliai mano žvilgsnis krypo į Jungtinėje Karalystėje, Mančesteryje, esančią muzikos mokyklą „Chethams“. Tvirtai pasiryžau kelti sparnus, bet prieš tai, aišku, reikėjo uoliai dirbti, kad pavyktų įstoti į šią labai gerą, bet tuo pačiu ir labai brangią mokyklą. Metus intensyviai ruošiausi, kad išlaikyčiau egzaminus ir atitikčiau visus „Chethams“ mokyklos reikalavimus.
Sėkmė egzamine lėmė, jog laimėjau labai gerą stipendiją ir galėjau sau leisti tęsti mokslus Jungtinėje Karalystėje. Vėliau, kiek žinau, mano pavyzdžiu pasekė dar keli M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai.
Tapus „Chethams“ muzikos mokyklos auklėtine, atsivėrė labai plačios galimybės, teko koncertuoti su orkestru Londono „Royal Festival Hall“ bei kitose žymiose Didžiosios Britanijos salėse, dalyvavau kamerinės muzikos festivaliuose Norvegijoje, Švedijoje. Taip pat susitikau su daugybe pasaulyje žinomų pedagogų.
Visa tai atvėrė neaprėpiamas karjeros galimybes. 2017 m. baigusi muzikos mokyklą Jungtinėje karalystėje, toliau studijuoti įstojau į Norvegijos muzikos akademiją ir jau šiais metais baigiau magistro studijas. Dabar ir pati dalį savo laiko skiriu pedagoginei veiklai, savo žiniomis bei aistra muzikai mielai dalinuosi su būsimais muzikantais.
– Į tolimą šalį – vos penkiolikos. Kaip šią žinią priėmė jūsų šeima?
– Mano šeima įpratusi, kad manęs nesustabdysi, jeigu jau kažką sumanau. Taip buvo ir dėl sprendimo tęsti mokslus Jungtinėje Karalystėje, ir dėl instrumento pasirinkimo. Klarnetu groti irgi nusprendžiau labai staiga. Visi tikėjosi, kad eisiu pianisčių mamos ir močiutės pėdomis, bet būdama vienuolikos, įkvėpta vieno gyvenimo įvykio, greitai apsisprendžiau, kad grosiu klarnetu.
– Savo muzikinį kelią pradėjote nuo fortepijono. Kokia buvo toji vėliau nutikusi istorija, kuri nulėmė, kad pasirinkote klarnetą?
– Mano tėtis yra fagotininkas (Šarūnas Kačionas), ilgą laiką grojęs Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Įvairios mintys sukdavosi galvoje, stebint jo muzikinį kelią. Pati grodama fortepijonu ilgainiui vis labiau jutau, kad tai ne visai mano stichija. Vieną dieną, kai važiavome su tėčiu automobiliu į kaimą, jis, kaip jau buvo mums įprasta kelionėse, įjungė pasiklausyti vieną orkestro įrašą. Tai buvo W. A. Mozarto Koncerto klarnetui antroji dalis. Klarnetu grojo Sabina Meyer.
Išgirdusi šios žinomos vokiečių klarnetininkės muzikavimą, nusistebėjau, kaip gražiai ji groja ir koks nuostabus klarneto skambesys, primenantis žmogaus balso tembrą. Tad tąkart, būdama vos vienuolikos, nusprendžiau, kad ir aš noriu groti klarnetu taip kaip Sabina Meyer ir studijuoti pas šią muzikantę.
Manau, kad man labai pasisekė, kad taip palankiai susiklostė aplinkybės ir savo kelią labai greitai susiejau su klarnetu. Žinoma, kai savo instrumentą „atrandi“ tik vienuolikos metų, o mokytis juo groti pradedama aštuonerių, reikia įdėti nemažai pastangų, norint įveikti atsilikimą.
Beje, tikriausiai, gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Klarnetas mūsų šeimoje buvo pasirodęs dar iki manęs. Mano senelis – žinomas Lietuvos operos solistas Edmundas Kuodis – savo muzikinį kelią pradėjo būtent nuo klarneto, tačiau jam šis instrumentas „neprilipo“ ir jis apskritai vėliau pasirinko dainininko karjerą.
– Pažaislio festivalio koncerte atliksite keletą dalių iš J. S. Bacho siuitos violončelei. Kokie yra iššūkiai ar privalumai atliekant šį repertuarą klarnetu ir kodėl kilo mintis atlikti būtent šį kūrinį?
– Man, kaip religingam žmogui, J. S. Bacho kūriniai yra labai artimi. Tačiau nėra originalių šio kompozitoriaus kūrinių klarnetui, nes tuo laiku klarnetas, kaip modernus instrumentas, tiesiog neegzistavo. J. S. Bacho siuitos violončelei klausydavausi kiekvieną dieną ir prieš porą metų aptikau šio kūrinio aranžuotes, sukurtas žinomo prancūzų klarnetininko, Paryžiaus konservatorijos profesoriaus Ulysse Delécluse.
Profesorius pastebėjo, kad styginių instrumentų frazuotė yra labai tinkama ir klarnetui, o argi galima geriau išmokti frazuoti nei grojant J. S. Bachą. Dar mokydamasi groti fortepijonu kasdien grodavau invencijas (trumpas kūrinys klavišiniams instrumentams – aut. pastaba). Invencijų žanro pagrindėjas, kaip žinome, yra J. S. Bachas.
Man nedavė ramybės klausimas, kodėl nėra tokio kasdienio J. S. Bacho repertuaro klarnetui, nes tai labai padėtų tiek frazavimui, tiek muzikiniam tobulėjimui. Nusprendusi išbandyti profesoriaus U. Delécluse aranžuotę, supratau, kad tai kūrinys, kurį noriu groti kasdien.
Vėliau, stodama į koledžus, visada grojau J. S. Bachą ir sulaukdavau labai gerų įvertinimų bei atsiliepimų, kad šis repertuaras man labai tinka. Tad Pažaislio festivalio koncerte Lietuvos publika taip pat turės progos išgirsti šią J. S. Bacho siuitos aranžuotę klarnetui.
– J. S. Bachas, B. Bartokas, A. Piazzolla – šių autorių muziką grosite festivalio koncerte. Kas arčiausiai širdies?
– Tokį repertuarą pasirinkau todėl, kad visi šie kompozitoriai yra vienodai man artimi. Tiesa, pasirinktas skirtingų epochų derinys iš pradžių kėlė daug klausimų – pirmiausia mano šeimai, kuri stebėjosi, kaip aš derinsiu šių trijų kompozitorių muziką. Mano atsakymas buvo: labai paprastai.
Skaitydama B. Bartoko biografiją pastebėjau, kad įkvėpimo savo harmoningoms melodijoms jis sėmėsi būtent iš J. S. Bacho ir baroko epochos muzikos. Tyrinėdama skirtingų epochų sąsajas, noriu tarsi sulaužyti tam tikrus standartus ir koncerte atskleisti tų epochų susiliejimą į vieną visumą.
Po koncertų man visada įdomu sužinoti, kokį jis paliko įspūdį, ir bendraudama su klausytojais dažnai sulaukiu komplimentų būtent dėl repertuaro pasirinkimo, kad jis įvairesnis nei įprasta, jame girdimi retesni deriniai, o publikai visada yra įdomu išgirsti nestandartinius sprendimus.
– Šiemet Pažaislio muzikos festivalyje jau pasirodė ne vienas netikėto derinio ansamblis – „Baltijos gitarų kvartetas“, vienijantis keturis klasikinės gitaros atlikėjus, Zapyškyje koncertavęs „Classic+“, ko gero, vienintelis tokios sudėties ansamblis, kuriame kartu muzikuoja akordeono, arfos ir fortepijono atlikėjos bei operos solistė.
Jūsų duetas su viena ryškiausių jaunosios kartos Europos gitarisčių Alexandra Whittingham irgi labai neįprastas. Kaip užsimezgė jūsų kūrybinė draugystė ir kokie muzikiniai atradimai jus lydi?
– Mūsų kūrybinė draugystė su Alexandra užsimezgė dar besimokant Mančesteryje – mes buvome klasiokės. Nors gitaros atlikėjų yra išties daug, Alexandra – be galo savita ir ypatinga, ne veltui ji tituluojama viena ryškiausių jaunosios kartos gitaros atlikėjų, sulaukia aukštų įvertinimų britų žiniasklaidoje.
Lietuvoje pirmą kartą duetu su Alexandra pasirodėme vos baigusios mokyklą – 2017 metais. Tad šis koncertas Pažaislio festivalyje vyks po gerokos pertraukos. Tokių duetų kaip mūsų išties nėra daug, o ir kūrinių, skirtų gitarai ir klarnetui, pasirinkimas nėra gausus. Priežastis labai paprasta – sudėtinga derinti šiuos du instrumentus.
Tačiau priėmiau tai kaip iššūkį, kaip galimybę laužyti nusistovėjusius standartus, atrandant kažką naujo ir netikėto. Man visada labai svarbu atrasti kažką mielo ausiai, bet nebūtinai lengvo atlikti. Tie mano ieškojimai ir ėjimas ne pačiu lengviausiu keliu susiję su noru savo koncertuose suteikti publikai naujos patirties, praplečiant tiek savo, tiek ir klausytojų akiratį.
Kalbant apie šių dviejų instrumentų derinį – jis išties nėra įprastas ir galbūt rizikingas, nes gitarą gali užgošti klarneto skambesys. Tačiau mums su Alexandra pavyksta labai sėkmingai sulieti šių dviejų instrumentų garsus ir neprarasti balanso.
Pažaislio festivalio koncertui pasirinktą Belos Bartoko kūrinį „Rumuniški liaudies šokiai“ man teko aranžuoti, nes jo natų klarnetui nėra, tad galiu drąsiai teigti, kad tai bus šio kūrinio gitarai ir klarnetui premjera Lietuvoje. Kartu taip pat atliksime keturias kontrastingąsias Astoro Piazzollos „Tango isorijos“ dalis.
Koncerte Kaune, be kūrinių gitarai ir klarnetui, atliksime ir kelias solo partijas. Koncertą pradėsiu J. S. Bacho siuitos aranžuote klarnetui. Alexandra gros garsųjį ispanų kompozitoriaus Francisco Tarregos „Arabiškąjį kapričio“, Edith Piaf „Himną meilei“ ir keletą tango šokio kūrinių.
Svarbu paminėti, kad koncerto metu bus galimybė įsigyti Alexandros išleisto albumo kompaktinių plokštelių. Atlikėja savo „YouTube“ kanale per pastaruosius keletą metų yra surinkusi daugiau nei 260 000 prenumeratorių, o jos pasirodymų vaizdo įrašų bendras peržiūrų skaičius viršija 38 milijonus.
– Ar ateities planuose yra siekis grįžti ir tęsti karjerą Lietuvoje?
– Taip, planų ir noro grįžti tikrai yra. Lietuvos labai pasiilgstu, todėl vis dažniau čia koncertuoju. Esu mėginusi groti su orkestru ir supratau, kad man labiau prie širdies yra solistės kelias. Tad kai susikursiu savo vardą ir būsiu labiau žinoma, o galimybės leis realizuoti save Lietuvoje taip, kaip norėčiau, tada po truputį, tikiuosi, sugrįžti.
– Kas padeda atgauti jėgas ir vidinę ramybę?
– Jėgų suteikia apsilankymas bažnyčioje, grįžimas į Tėvynę, pasivaikščiojimas Baltijos jūros pakrante. Man labai svarbu rasti laiko pabūti tyloje. Grodama J. S. Bachą taip pat atrandu vidinę ramybę.
– Pažaislio muzikos festivalio šūkis – „Kuriame meilę muzikai“. Kas gi, jūsų manymu, yra meilė muzikai?
– Visuma – muzika sieja visą mano šeimą. Muzika yra mano gyvenimo prasmė, neįsivaizduoju savęs be muzikos. Meilė muzikai – begalinis atsidavimas, kuris žmogui yra nenusakomas ir neišvengiamas dalykas gyvenime visomis prasmėmis.
Meilė muzikai – tai pašaukimas, noras įsitvirtinti, noras veikti, santykis su pačiu savimi ir su muzika. Man svarbi ta visuma, kad tai taptų kasdienybe ir veikla, kuriai aš atsiduodu visu šimtu procentų ir iš visos širdies, kuri mane motyvuoja ir reikalauja įdėti pastangų tiek darbe, tie santykyje su savimi, tiek su aplinkiniais, tiek su instrumentu.
