„Angeliško balso menininkas, gydantis sielą ir atveriantis širdį“, – taip 500 metų senumo muzikos žanro atlikėją iš Bosnijos ir Hercegovinos pristato „The New York Times“, o Kristupo festivalio rengėjai klausytojams rugpjūčio 3 dieną Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekos kieme žada nepaprastą pažintį su „sevdah“ muzikos pasauliu.
Tradiciniam Bosnijos ir Hercegovinos muzikos žanrui būdingos sudėtingos, emociškai intensyvios, aistringai atliekamos melodijos. Dainose apdainuojamas meilės grožis, kančios, ilgesys, todėl sevdah dažnai lyginamas su portugalų fado ar prancūzų šansonomis ir vadinamas Balkanų bliuzu.
Božo Vrećo pasirodymuose kvapą gniaužia ne tik nuo ypatingo vokalo, bet ir nuo unikalaus atlikėjo vizualinio identiteto. Božo yra ir vyras, ir moteris. Ekscentriškas stilius išskiria atlikėją iš minios, tačiau klausytojų pripažinimą pelno jo muzika.
Pirmą kartą į Lietuvą, į Kristupo vasaros festivalį, atvykstantį pasaulinio garso atlikėją Božo Vrećo kalbino Augustė Gittins.
– Ką papasakotumėte apie „sevdah“ muziką tam, kuris jos niekada nėra girdėjęs?
– Tai jausmų, emocijų ir atsidavimo meilei, net ir tada, kai nėra atsako, katarsis. Tai tiesa apie meilę ir sielvartą, apie tai, kas esame ir kuo norime būti. Tai stipriausių emocijų ilgesys ir melancholija, sielos kančia ir skausmas, neišnykstančios meilės sielvartas, įkvepianti ir gydanti širdies galia.
– Net ir tada, kai nesuprantame žodžių, yra lengva pajausti sevdah muzikos emocionalumą. Ar tiesa, kad kančią sudėtinga atsieti nuo kūrybiškumo?
– Man – sudėtinga. Jausmai, sielvartas mumyse visada palieka žymę. Didžiulė dovana, jei galime savuosius išgyvenimus perteikti eilėmis. Turėdamas tokią dovaną, žinai, kad iš didžiausios tamsos visada randasi ryškiausia šviesa, kaip spindintys deimantai užgimsta iš nenaudingo grafito. Taip nutinka ir žmogui, ir menui.
Kad išgelbėtų mane iš skurdo, karo, iš giliausios tamsos, Dievas man suteikė balsą. Nepaisydamas kliūčių ir barjerų, kurie mane ištinka, stipriai šviečiu. Kartais taip, kad galiu apakinti savo priešus. Esu šviesoje žmonių, kurie moka mylėti. Tai – nuostabu.
– Kokia buvo pirmoji jūsų muzikinė patirtis?
– Mamos dainos, kai ji siūdavo ir tapydavo. Mūsų namuose dainos visada skambėjo, dainuodavome su mama ir seserimi – rodos, ši garsų harmonija išsiliejo manyje, įgavo aiškias formas.
„Sevdah“ muzika – dieviška ir nepajudinama – visada egzistavo mumyse. Mano vaikystė paženklinta karo, bado, skausmo ir kančios. Visa tai formavo mano asmeninę, o ir menininko, laisvę. Daina mano viduje reiškė viltį.
– Esate sakęs, kad jausmai yra žymiai stipresni už priežastį. Ar jausmai ir intuicija visada veda teisingu keliu?
– Savo šeštuoju jausmu kliaujuosi stipriausiai. Tikėdamas tuo, kas esu, per savo muziką leidžiu ir kitiems patikėti mano emocijomis, jausmais ir meile.
– Jūsų muzika skamba sakraliai. Ar lengviau save išreikšti, kai dainuojate?
– Kiekvienas mano koncertas, kiekviena mano daina, mano muzika, natų skambesys, mistika ir katarsis kyla iš begalinio dėkingumo Dievui. Daina – tai jausmų, emocijų, švelnumo ir stiprybės, drąsos, mano vyriškosios bei moteriškosios pusių sinergija.
Neabejotinai, kad savo muzika išreiškiu tai, kas esu, ko siekiu ir kiek manyje yra amžinosios meilės. Per muziką galiu atskleisti Visatos magiją.
– Manote, kad muzikalumas – dovana, gauta iš aukščiau?
– Be abejonės, Visata mane išsirinko sevdah muzikai, o ji mane išgelbėjo nuo daugybės išmėginimų, kelių ir klystkelių. Mano gyvenimo kelias – nulemtas, tačiau spygliuotas. Ir vis dėlto per visus dvylika muzikanto metų nesigailėjau pradėjęs juo eiti. Muzika yra mano gyvenimas, išsipildžiusi svajonė, pasaka, mikro– ir makropasaulis, kupinas begalinės, dovanojančios meilės.
– Esate išskirtinis atlikėjas, drąsiai deklaruojantis savo pažiūras ir asmenybę, tačiau žmonės dažnai mėgsta klijuoti etiketes. Ar tai skaudina?
– Kiekvienas esame unikalus, renkamės savitą raišką, kūrybiškumą, kuriame sau patogią aplinką, deklaruojame pažiūras, vizijas ir svajones. Nemanau, kad teisinga save lyginti su kitais, juk kiekvienas iš mūsų šiame pasaulyje turime savo misiją ir savo kelią, kuriame galime spindėti taip, kaip norisi ir kaip mums skirta.
Į skeptikus nekreipiu dėmesio, ignoruoju viską, kas nėra susiję su mano kūryba ir misija. Esu tikras: meilė nepakenčia blaškymosi, o menas – kvailumo ir neapykantos.
– Esate sakęs, kad sevdah muzika jums suteikia erdvę ir laisvę būti tuo, kuo nori – vyru ir moterimi... Kaip tai nutinka?
– „Sevdah“ – dieviškos ir didingos būsenos pasaulis, suteikiantis man visišką saviraiškos ir kūrybos laisvę, be jokių prievolių tilpti į rėmus, kuriuos brėžia visuomenė. Muzika yra Dievas mumyse, vienintelė kalba, kurią pajėgiame neklysdami suprasti, kuria galime kalbėti apie ką tik norime ir viską pripažinti. Muzika yra Visatos balsas, kuris mums primena, kad esame šventi ir neaprėpiami. Turime būti dėkingi šiam slėpiniui už dovaną, kuri mums primena, iš kur esame ir kam priklausome.
Muzika atvėrė mano akiratį, atskleidė mano vizijas, dvilypę asmenybę ir išsiuntė į pasaulį skleisti meilę. Muzika sukūrė mane tokį, koks esu.
Prieš pasirodymą visada pasimeldžiu ir padėkoju Dievui už viską, ką jis man dovanoja, ir už tai, kaip gailestingai mane saugo. Lipdamas į sceną apkabinu ir pabučiuoju savo muzikantus.
Nuostabu jausti Dievo malonę, kuri leidžiasi ant manęs, kai dainuoju, o publika šoka pagal mano dainas. Mūsų pasirodymai yra sielą gydantis ritualas, stiprinantis širdies gebėjimą mylėti dar stipriau.
– Kai jūs dainuojate, koncertų salės Balkanuose – visada pilnos. Kaip jums pavyksta išlaikyti savo veidą, bet kartu būti sėkmingam?
– Dirbu labai daug ir sunkiai. Esu darboholikas-perfekcionistas, žmonės mane priima turbūt dėl to, kad manoji kūryba yra atvira ir nuoširdi. Visada buvau atviras žmonėms ir Dievui, niekada nemelavau pasakodamas, kas esu. Lygiai tokios pat yra mano dainos ir koncertai – išjausti, gyvi, pilni angelų dvasios ir trapaus žmogiškumo, vienu metu keliantys į dangų ir traukiantys prie žemės.
Gyvename neapykantos ir paniekos kupiname pasaulyje, meilė jame yra dieviškoji sėkla, iš kurios visi esame kilę. Kai pasitiki meile, ji visada bus tavyje ir aplink tave, – tokia yra svarbiausia mano gyvenimo taisyklė. Didžiausia dovana, kurią turi kūrėjas, yra skleisti meilę ir priminti žmonėms, kaip svarbu yra mylėti.
– Ar kada buvo kilusi mintis palikti sceną, kūrybą ir muziką?
– Niekada, net ir sunkiausiais gyvenimo periodais. Man visada buvo aišku: laukia didingos akimirkos, kurių nusipelniau. Daug išgyvenau, tačiau nesigailiu savo sprendimų – tikėjau savimi, savo talentu, buvau užsispyręs. Einu šviesos ir tiesos keliu. Ir tai yra kelias širdies, kuri aiškiai žino, kokie sprendimai yra teisingi.
– Kuo skiriasi Božo scenoje ir Božo gyvenime?
– Nemanau, kad labai skiriasi, tačiau vienas dalykas yra labai svarbus – dainuodamas scenoje leidžiu muzikai mane užvaldyti, patiriu apvaizdą. Žmonės, priimantys mano šviesą, jaučia gydančią jos galią. Nuostabu būti įrankiu Dievo rankose.
Božo Vrećo ir grupės pasirodymas Vilniuje – A. Mickevičiaus bibliotekos kieme rugpjūčio 3 dieną, ketvirtadienį, 19 val. Koncerte skambės atlikėjo kūryba ir tradicinės „sevdah“ dainos.
