Vardinant kitas datas ar Kauno valstybinio muzikinio teatro kūrybinius etapus, dera priminti, kad 1948 metais jo scenoje pirmą kartą buvo pastatytas baletas, o 1951-aisiais į ją vėl sugrįžo opera. Tai buvo „Rigoletas“, po metų – „Traviata“. Paskui, jau 1965-aisiais, teatras supažindino žiūrovus su nauju muzikiniu žanru – pristatė miuziklą „Mano puikioji ledi“.
Neabejotina, jog visi teatro kūrėjai yra svarbūs, bet kai kurie – ypač. Tarp pastarųjų reikšmingą vietą užima Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius. Jam trumpai pailsėjus Nidoje po tradicinio kasmetinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“, kuriame J. Janulevičiui teko atsakingos vyriausiojo dirigento pareigos, su juo pasikalbėjome apie kūrybą, teatralų kasdienybę, mėgindami žvilgtelėti ir į tai, ko scenoje žiūrovai negali pamatyti.
– Tikėtina, kad neatsitiktinai savo gyvenime pasirinkote muziko kelią, nes jį nuo pat pradžių galėjo lemti Jūsų mama – pianistė Ligija Richterytė – Janulevičienė – puiki koncertmeisterė, tikra teatro solistų globėja. Be abejo, įtakos turėjo ir Jūsų tėtis – operos solistas Jonas Janulevičius, dainavęs Vilniaus operos ir baleto bei Kauno muzikiniame teatruose ir iki jų nuėjęs sunkų kelią. Iš pradžių studijavęs mediciną Vytauto Didžiojo universitete, įkūręs ginkluotą jaunimo organizaciją „Laisvės švyturys”, 1950-aisiais sovietų valdžios nuteistas ir 7 metus kalėjęs Sibiro lageriuose, iš kur sugrįžęs, medicinos studijų tęsti negalėjo. O kadangi jis turėjo gerą balsą, tai pasirinko dainininko kelią ir dainuoti operose pradėjo dar būdamas Vilniaus konservatorijos studentu. Ar Jūs pats visada žinojote, ko siekti ir niekada nesate svarstęs kitokio pasirinkimo, nebūtinai su muzika susijusio? Papasakokite apie tai...
– Iš tikrųjų, tėvai turėjo didelę įtaką mano muzikiniam lavinimui. Aš esu trečias vaikas šeimoje, o abi vyresnės mano sesės irgi muzikantės,– pianistės. Be abejo, vyriški genai davė savo, yra pomėgių technikai, ūkiškiems darbams, bet tai ir liko laisvalaikio bei pomėgių lygmeny.
Profesijos pasirinkimas visada yra dilema jauno žmogaus gyvenime. Ypač šiais, didelių galimybių laikais. Tačiau pagrindas muzikanto keliui yra klojamas labai anksti, nuo 4–6 metų. Ir jei šis kelias iki momento, kuomet jaunam žmogui reikia pasirinkti profesiją, buvo sėkmingas, tuomet dėl pasirinkimo abejonių nebūna.
Mano muzikinė mokykla buvo tikrai sėkminga, – geri pedagogai, tėvų priežiūra, muzikalūs bendramoksliai, su kuriais praeitas kūrybingas gimnazijos ir akademijos kelias. Taigi, kitokiam pasirinkimui mano profesiniame kelyje tiesiog nebuvo vietos.
– Galite šiandien sakyti, kad šis teatras Jums nuo pat vaikystės buvo ir yra antri namai? Jei atvirai, tai kokia magija į juos traukia, atleiskite, žmogų, kuris spektaklio metu nestovi scenoje, bet diriguoja orkestrui (nematydamas žiūrovų veidų)? Ar tai „kompensuoti“ pakanka tų minučių, kai vėliau publikos aplodismentai nugriaudėja ir dirigentui, galinčiam džiaugtis pamačius laimingą publiką?
– Teatre tikrai augau nuo mažų dienų, nes nelankiau vaikų darželio, gyvenom kartu su seneliais, kurie daug tėvams padėdavo. Taigi, daugelį dienų praleisdavau tėvų atsivestas į teatrą, ir jo įspūdžiai labai įstrigo. Jau nuo 3 metų metų dalyvaudavau spektakliuose, tad būti vaidinime man tapo įprastu dalyku. Buvo natūralu matyti tėtį anksti išeinantį į vakarinį spektaklį, kad galėtų ramiai pasiruošti, užsitepti grimą, susikaupti, pasikartoti prozą. Tačiau negaliu sakyti, kad teatras man tapo antraisiais namais.
Kad spektaklis pavyktų, visi dalyviai turi darniai dirbti. Reikia būti susikaupus, pasitempus, kūrybinis procesas yra tampriai susipynęs su aukšto lygio profesiniu meistriškumu. Po spektaklio visi atlikėjai būna ir fiziškai, ir dvasiškai išsekę. Tai – tikrai ne namų atmosfera!
Bet jei reiktų įvardinti keletą faktorių, kurie galėtų suteikti „namų“ epitetą darbovietei, tai pirmiausia būtų emocinis komfortas, kurį garantuoja darnus kolektyvas. Mūsų teatre jis labai jaučiamas ir būna įvertintas, kai teatrą aplanko atvykstantys atlikėjai. Kitas faktorius būtų aukšto lygio teatro darbinė bazė. Šiuo metu teatras kaip niekad yra techniškai patogus dirbti visais lygiais, – šviesos, garso technika, scenos techninės galimybės atitinka visus šiuolaikinio teatro standartus.
– Greta vadovavimo teatro simfoniniam orkestrui Jūs dar turite įsipareigojimų ir kitose darbovietėse, esate Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius. Buvote ir VDU kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas. Nemanau, kad dar viena alga buvo pagrindinis svertas Jums imtis papildomo darbo už teatro ribų. Tuomet kas tai nulėmė?
– Taip susiklostė, kad vos grįžusį po studijų į Kauną, mane pakvietė dirbti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (dabar tai – VDU Muzikos akademija) Kauno fakultetą styginių instrumentų orkestro vadovu. Po metų pakvietė dirbti J. Naujalio muzikos gimnazijoje moksleivių orkestro vadovu. Taigi, jau 20 metų padedu jaunimui atrasti orkestrinį muzikavimą. Manau, kad netrukus ateis jauni dirigentai padėti man šioje srityje. Beje, VDU kamerinio orkestro vadovu jau nesu ketverius metus.
– Premjeros, proginiai renginiai, skaidriomis spalvomis nušvitę, jaunais balsais suskambę spektakliai, nauji veidai scenoje, festivaliai, ovacijos Tai – šventinės akimirkos, o kokia būna darbo teatre kasdienybė?
– Darbas teatre kasdieniškas būna tuomet, kada nėra žiūrovų. Kasdienybė – tai pirmiausia pasiruošimas ateinančiam sezonui. Teatras grįžta po atostogų rugpjūčio pradžioje, ir tada užverda intensyvus darbas, – naujo spektaklio ruošimas, repertuarinių spektaklių kartojimas, naujų atlikėjų ir muzikantų įvedimas į vaidmenis, repeticijos grupėse, kūrybinių darbų planavimas.
– Kai kas gali tikėti, kad svarbiausias žmogus teatre – režisierius. Bet muzikiniame teatre tikriausiai tai – dirigentas, ir turbūt nemaža viso kūrėjų bendro darbo dalis tenka būtent vyriausiajam dirigentu. Ar jo balsas, pavyzdžiui, vertinant solistų gebėjimus, skirstant vaidmenis, turi įtakos pasirinkimui, sprendžiant, kuris labiau tinka vienam, o kuris – kitam?
– Skirstyti asmenybes teatre pagal svarbą yra praeitas etapas, atgyvena. Be abejo, kiekvienas vadovaujantis asmuo teatre turi savo atsakomybės lauką, tačiau šiais laikais kiekviena asmenybė yra plačios erudicijos.
Teatras – sintetinis žanras, taip nėra, kad atskira teatro sudedamoji dalis galėtų nepriklausomai egzistuoti. Nes tada nebūtų teatras. Būtų arba koncertas, arba video įrašas, arba garso įrašas, bet ne teatras. Todėl visada yra priimami kolektyviniai sprendimai, kurie turi įtakos bendrai teatro kūrybinei koncepcijai.
– Teatro vadovas Benjaminas Želvys ne kartą žurnalistams yra sakęs, kad sudarant repertuarą, stengiamasi būti vienodai dėmesingiems visiems žanrams bei kūrybiškai atsiliepti į reikliausio žiūrovo lūkesčius. Kuris iš muzikinių žanrų Jums asmeniškai yra patraukliausias, ir kaip „atliepiant į lūkesčius“, sakykim, nenuklysti į visišką popsą nuo operetės, kurią prancūzai vadina „lengvabūde operos sese“? O gal visame kame (neabejotinai, ir teatruose) suintensyvėjęs pokyčių metas leidžia lengva ranka numoti į bet kokias tradicijas?
– Mūsų teatras visada buvo už tradicijas ir jų laikymąsi. Muzikinis teatras yra tas universalusis teatras, kuris puoselėja visus muzikinio teatro žanrus. Todėl pasidomėję mūsų repertuaru, jame rasite visa tai, kas atitinka žiūrovų poreikius, – operą, operetę, miuziklą, šokio spektaklį, vaikiškus spektaklius, koncertus.
Tačiau formuojant teatro repertuarą, reikia atsižvelgti į bendras pasaulines tendencijas. Svarbu apžvelgti, kokius spektaklius rodo kiti Lietuvos teatrai, ir laviruoti tarp dviejų uždavinių – lepinti publiką ir auklėti publiką.
– Naujo kūrybinio sezono išvakarėse gal sutiktumėte bent trumpai apžvelgti, kokiomis naujienomis Kauno valstybinis muzikinis teatras žada nuo rudens žavėti savo gerbėjus?
– Rugsėjo 7 dieną teatras turbūt sprogs nuo žiūrovų susidomėjimo, nes tik vienintelį kartą Kaune matysime Žiulio Masne operą „Pelenė“, kurią dabar bendrai stato tarptautinio festivalio „Promfest“ kūrybinė grupė bei mūsiškis muzikinis teatras.
Po gastrolių Estijoje sezoną pradėsime Silvester Levay miuziklu „Mozart!“ apie genialų kūrėją. Tai bus antroji šio pripažinto autoriaus premjera mūsų teatre po puikiai pavykusio miuziklo „Elisabeth“ pastatymo.
Atsižvelgsime į tai, kad ne visi, kurie norėjo žiūrovai spėjo pamatyti prasmingą ir sukrečiantį Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, kuriuo baigėme pavasarį praeitą kūrybinį sezoną. Bus dar progų nemačiusiems šį baletą išvysti.
Po 2023–2024 metų švenčių teatras pakvies į Franzo Leharo operetės „Grafas Liuksemburgas“ premjerą, tad visi galėsime džiaugtis klasikinės operetės grožiu.
