Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys ir ją beveik neatpažįstamai transformuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro videografinis spektaklis pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“, vainikuosiantis III-iąjį Tarptautinį Klaipėdos festivalį.
Muzikos kritikų vertinimu „tai, kaip Šervenikas nuskaidrina faktūros tankmę, niuansuoja perėjimus ir įaudrina plėtotę iki paties paskutinio įtempčiausio protrūkio, rodo išties tarptautinę klasę. Kaip ir tai, kaip tiksliai orkestras jo klauso ir derina aistrą su profesionalia precizija.“
R. Šervenikas vertinamas už aktyvią ir įvairialypę kūrybinę raišką – lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjeras bei įtaigias ir brandžias šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretacijas.
Maestro repertuare lygiai dėmesio skiriama operos, baleto ir simfoninės muzikos partitūroms, o ypatingą vietą užima šiuolaikiniai opusai, tad neabejojama, kad ir „Carmina Burana“ Klaipėdoje suskambės ypatingai.
Prieš premjerą pakalbinome maestro R. Šerveniką.
– Gal galėtumėte trumpai pristatyti Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“?
– 1936 m. sukurta „Carmina Burana“ – iki šiol populiarumo neprarandantis kūrinys, kuris nuolat įvairiais pavidalais pristatomas jį mylinčiai publikai. Jo noriai imasi tiek dirigentai, tiek ir choreografai ar teatro režisieriai. Viso pasaulio koncertų ir teatrų salėse vis pasigirsta kantatos koncertiniai atlikimai, neretai ji pasirodo šokio spektaklio ar dar kokiu nors kitu sceniniu pavidalu.
Šis kūrinys rodomas įvairiose erdvėse, net pačiose netikėčiausiose. Pavyzdžiui, Kauno valstybinis choras šį kūrinį dainavo Vokietijoje. Berlyno stadione choro atliekamos C. Orffo kantatos „Carmina Burana“ klausėsi per 75 tūkstančius klausytojų. Mano manymu, „Carmina Burana“ gyvena savarankišką ir labai įdomų gyvenimą, nes tai vienas iš dažniausiai šiame amžiuje statomų kūrinių.
C. Orffo kantata „Carmina Burana“ labai teatrališka, įspūdinga savo melodika, savo sceniniu ryškumu, veikėjų charakteriais, o ypač – savo siužetine linija, kuri tokia intensyvi, kad publika ne visada ją spėja sekti. „Carmina Burana“ – sceninė kantata, sukurta paties kompozitoriaus parašytu libretu, kuriam jis atsirinko dvidešimt keturis viduramžių laikotarpio eilėraščius iš 1803 m. Bojerno (Benediktbeuern, Vokietija) vienuolyne atrasto XI–XIII a. datuojamo rankraščio „Codex Buranus“.
Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį. Kantatos tekstuose paliečiamos iki šiol savo svarbos nepraradusios temos: sėkmės ir turtų nepastovumas, greita gyvenimo tėkmė, džiaugsmas ir trumpalaikiai malonumai, kuriuos teikia besaikis mėgavimasis svaigiaisiais gėrimais ir maistu, lošimas ir kūniška meilė. Savitai įdomią kantatos versiją solistams, chorui, dviem fortepijonams ir mušamiesiems 1956 m. aranžavo paties C. Orffo mokinys Wilhelmas Killmayeris.
Kantatos tekstai šių laikų klausytojui gali atrodyti nevisai padorūs, tačiau skirtingose visuomenės grupėse ir skirtingu metu apie tai, kas padoru, o kas ne, buvo vertinama skirtingai i. C. Orffo užrašytos mintys ir net fantazijos atskleidžia ano meto standartus. G
alima tik pajuokauti, kad daug kas iki šių dienų pasikeitė, tačiau savo prigimtimi žmonės juk liko tokie patys, kankinami įvairių priklausomybių, geidulių, nepaisant nieko trokštantys laimės ir malonumų.
Buvo metas, kai Lietuvoje „Carmina Burana“ buvo atliekama ypač dažnai. Tačiau jos tekstai būdavo išverčiami nepilnai, padedant daugybę daugtaškių, nes laikyta, kad libretas pernelyg nepadorus ir netinkamas sovietinei visuomenei.
Klaipėdos elinge, „Carmina Burana“ atsiskleis savo tikruoju grožiu, be jokių nutylėjimų, nes turime puikų kantatos vertimą. Mano žiniomis, režisierius Dalius Abaris planuoja ekranuose publikai transliuoti titrus.
Juk labai svarbu, kad publika išgirstų ir suprastų, apie ką dainuoja solistai ir chorai, nes ši muzika glaudžiai susijusi su žodžių prasme. Kai kurie kantatos numeriai kartojasi vis su skirtingu tekstu.
– Kaip manote, kur slypi neblėstančio „Carmina Burana“ populiarumo paslaptis?
„Carmina Burana“ muzika tiesiog yra lengvai įsimenama, ji ilgam įsirėžia į atmintį, galvoje nuolat sukasi tie patys pasikartojantys motyvai. Kada ją beišgirstum, gali lengvai atpažinti, kad tai C. Orffo kūrinys. Tai labai teatrališka, tačiau nesudėtinga ir pagavi muzika.
Ji kaitina žmonių emocijas, todėl yra žmonėms artima ir suprantama. Kita vertus, „Carmina Burana“ tekstai pasakoja apie amžinus, visiems aktualius dalykus: žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą, permainingą likimą, troškimus ir, žinoma, viską vainikuojančią meilę.
Kūriniui atlikti reikia didžiulių atlikėjų pajėgų ir nepriekaištingos technikos. Kūrinys sukurtas dideliam, neįprastos sudėties orkestrui, dvigubos sudėties mišriam chorui ir trim solistams: sopranui, baritonui ir tenorui.
Išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos iš atlikėjų reikalaujančias vokalines partijas koncerte atliks Rita Petrauskaitė (sopranas), Mindaugas Jankauskas (tenoras) ir Farshadas Abbasabadi (baritonas).
M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs (juokiasi).
„Carmina Burana“ puikiai orkestruota, tad ją galima vadinti pačiu populiariausiu iš C. Orffo sukurtų kūrinių. Beje, po nepaprastai sėkmingos kūrinio premjeros 1937 metais Frankfurto operoje kompozitorius parašė savo leidėjui laišką, kuriame prašė sunaikinti visus ligi tol atspaudintus jo kūrinius, nes jo kūrinių sąrašas esą turėtų prasidėti būtent nuo „Carminos Buranos“. Kompozitoriui tuomet jau buvo 42-eji.
– Gal jau derinote planus su spektaklio režisieriumi D. Abariu?
– Kiekvienas režisierius, ypač daug kartų statytam kūriniui, nori surasti naują, įdomesnį sceninį sprendimą, atskleisti visiems žinomą kūrinį kitu kampu. Net aš dar nežinau, ką įdomaus sugalvojo videografinio spektaklio „Carmina Burana“ režisierius D. Abaris.
Mes su juo daugiau diskutavome apie planuojamus ne muzikinius efektus ir kai kurių motyvų kartojimus orkestre. Juk „Carmina Burana“ pristatoma elinge, žymiai didesnėje erdvėje nei įprastos koncertų salės. Tam reikalingi ir muzikiniai sprendimai.
O ką sumanė režisierius D. Abaris, neatskleista net man. Nekantriai laukiu kaip ir visi! Reginys bus įspūdingas – su daug videografijos, šviesų. Šoks KVMT baleto artistų grupė, dainuos Kauno valstybinis choras. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras scenoje ne tik dainuos, bet ir turės judėti. Kad tai nevaržytų dainavimo, kiekvienas choro artistas turės individualų mikrofoną.
Norint suvaldyti tokią didžiulę žmonių grupę, repeticijų metu stengiamasi maksimaliai išnaudoti kiekvieną minutę, nes, kaip žinia, elinge visa kūrybinė komanda susitiks tik kelios dienos prieš premjerą. Iki tol visi repetuos atskirai savo repeticijų salėse.
Režisieriui D. Abariui, kuris yra gerai išstudijavęs kūrinio muzikinę ir literatūrinę medžiagą, tenka sudėtinga užduotis. Ne tik jam, bet ir visai jo suburtai, puikiai vienas kitą papildančiai komandai, kurią sudaro scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, videografas Martynas Norvaišas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.
Neabejoju, kad jiems viskas puikiai pavyks, nes šie kūrėjai jau turi patirties bei yra elinge pristatę įspūdingą Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Manau, kad didžiulis D. Abario dėmesys visoms detalėms ir susitelkimas besirengiant artėjančiai premjerai žada įdomų rezultatą.
– Ar Jūs, kaip didžiulę patirtį sukaupęs profesionalas, jaudinatės laukdamas premjeros?
– Žinoma. Aš esu tik viena iš spektaklio komandos „sudedamųjų dalių“. Videografinis spektaklis – tai ne koncertinis kūrinio atlikimas. Svarbu, kaip artėjančioje premjeroje susijungs visos meno rūšys: šviesa, videoprojekcijos, atlikėjai, judantys didžiulėje elingo erdvėje. Kyla klausimų, ar tai bus patogu dainininkams, juk choro artistai dažniausiai dainuoja stovėdami arti vienas kito.
Bus daug specifinių niuansų, būdingų tik šiam spektakliui. Daugiau tai nepasikartos, nes istorinis elingas – ypatinga vieta, o spektaklis šiemet čia bus rodomas vienintelį kartą.
Speciali scena, vienas choras, stovintis ant platformos, o kitas – judantis skirtingose pusėse, solistai. Įgarsinimas, vėjas, nakties drėgmė... Visiems mums linkiu lengvai įveikti visus galimus sunkumus bei publikai perteikti C. Orffo muzikos prasmę ir energiją!
– Elinge muzikams teks atsiduoti ir gamtos stichijoms?
– Klimato ypatumai kūrėjams labai svarbūs. Premjera bus rodoma ant marių kranto, tad į atlikėjus „kėsinsis“ vėjas, visokie skraidantys padarėliai, kurie netyčia gali įskristi ir dainininkams į atviras burnas.
Jei koncertas atliekamas lauke ar prie vandens, artėjant prie renginio pabaigos dirigento partitūroje ima rastis vis daugiau raudonų žymių ant lapų... Uodai ir visokios muselės skrenda į šviesą ir lieka prispausti tarp natų
