– Kūrybinį kelią pradėjai „Liepaitėse“, vėliau studijavai kompoziciją Lietuvoje, Melburne, Škotijoje, Grace. Noriu ir pakalbėti apie tą pradžią. Pirmąją Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, skirtą dalyvauti tarptautiniuose kompozitorių vasaros kursuose „Synthesis“ Lenkijoje, gavai 2017 m. Ką tuo metu tau reiškė ją gauti?
– Tuo metu buvau antrakursė ar trečiakursė Škotijoje ir netikėtai sulaukiau kvietimo dalyvauti vasaros kursuose Lenkijoje. Šie kursai vyksta seniai ir tarp kompozitorių yra žinomi. Galvojau, kad būtų įdomu nerti į naują kontekstą, bet, žinoma, jie brangiai kainavo, tačiau pamačiau, kad yra galimybė teikti paraišką edukacinei stipendijai ir ją gavau. Tai buvo pirmieji kompozicijos kursai, kuriuose dalyvavau, po jų ėjo daugelis kitų. Kursai – tai ne tik erdvė profesiniam tobulėjimui, bet ir labai svarbi vieta profesiniams ryšiams užmegzti. Sakyčiau, kad čia prasidėjo mano tarptautinė karjera, kursuose sutikti muzikai vėliau dar ne kartą atliko mano kompozicijas.
– Ne sykį esi gavusi skirtingas LKT stipendijas, tuo metu nuveikti darbai skamba įspūdingai – tarp jų chorui „Les Metaboles“ skirtas kūrinys „Love“, kamerinė opera „Panic“, kartu su „Synaesthesis“ ansambliu sukurtas kamerinis kūrinys fortepijoniniam trio, „Harmonic Islands“, apie kurį daugiau pakalbėsime. Tavo kompozicijos skambėjo BBC3 radijuje, Grace ir kituose Europos miestuose. Taip pat esi dalyvavusi jau minėtuose tarptautiniuose kompozicijos kursuose Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Kodėl vis grįžti į stipendijų konkursus ir teiki jiems paraiškas?
– Mobilumo (edukacinės) ir individualios stipendijos kūrėjams, mano vertinimu, gana skiriasi. Edukacinės stipendijos yra kelias, kaip galiu plėsti tarptautinį tinklą, mokytis iš ryškiausių pasaulio kūrėjų, turinčių didžiulius kūrybinius katalogus. Tai būna įkvėpimo šaltinis, įvyksta stebuklai, atsiveria profesiniai ir kūrybiniai laukai. Būdama studente tikrai neturėjau galimybių tų kursų ir kelionių finansuoti, tad vienintelė galimybė išvykti buvo edukacinės stipendijos. Mano profesinę sėkmę lėmė būtent tai.
Individualias stipendijas galiu vertinti tik iš kompozitorės perspektyvos, bet nėra didesnio džiaugsmo kūrėjui kaip tik kurti tai, ką tu nori. Dažniausiai gauni užsakymą iš ansamblio, kolektyvo, festivalio ir tau padiktuoja sąlygas – kaip, kur vyks koncertas, kokiai sudėčiai, kokia trukmė, sumoka honorarą ir pats neturi rūpintis vadybiniais aspektais, bet esi įspraustas į rėmus, pagal kuriuos ir kuri.
2018 m. gavau pirmą individualią stipendiją ir tuomet sukūriau įvietintą kompoziciją chorui „Vandenys“, kurią buvo galima išgirsti Liepkalnio vandens saugykloje, taip pat etnografinį muzikinį veiksmą „Spengla“ su etnomuzikologe Vera Venckūnaite-Čepuliene ir choro „ARTyn“ vadove Erika Žilinskaite. Šie kūriniai nebuvo užsakyti, pradžioje gimė kaip idėjos. Turėjau ir atlikėjus, kurie norėjo jas įgyventi, bet reikėjo laiko, išteklių. Gavusi individualią stipendiją turėjau galimybę šias idėjas realizuoti – parašyti kompozicijas, kitaip šie kūriniai nebūtų atsiradę. Tai buvo pamatiniai mano darbai, kurie sulaukė didelio matomumo bei buvo svarbūs žengiant tolesnius žingsnius, teikiant paraiškas į kitus konkursus ar gaunant užsakymų.
– Kaip sekėsi įgyventi stipendijų paraiškoje suplanuotas veiklas? Su kokiais iššūkiais susidūrei?
– Individuali stipendija suteikia kūrėjui laisvę, bet kartu tai – iššūkis, nes reikia ir vadybinių gebėjimų. Jaučiu, kad ne visi kūrėjai turi tų vadybinių įgūdžių. Prisimenu, vyko „Vandenų“ repeticijos, kur dalyvavau kaip kompozitorė, kreipdama dėmesį į muzikinį išpildymą, be to, derinau organizacinius klausimus. Šiandien stengiuosi susirasti žmonių, kurie galėtų padėti renginio metu, jei jį tenka pačiai organizuoti. Siekiu, kad netektų vienu metu užimti dviejų pozicijų, kas tikrai yra sudėtinga.
– Tavo kūriniai nuo lokalaus formato išaugo į globalų – ryšius su prancūzų choru, BBC3 radiju, į kūrinį „Harmonic Islands“, kuris šį lapkritį skambės Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje.
– Jau kurį laiką gyvenu ne Lietuvoje – tai padeda rastis tarptautiniams ryšiams, tačiau, žinoma, profesinį tinklą plėsti taip pat padeda ir kursai. Su nuostabiu prancūzų choru „Les Metabloles“ ir dirigentu Leo Warinsky užsimezgė ryšiai, kai dalyvavau „Académie Voix Nouvelles“ kursuose Prancūzijoje, kuriems irgi gavau LKT stipendiją. Tai itin prestižiniai kompozitorių kursai, į kuriuos vyksta didelis konkursas ir sunku patekti. Jų metu išrenka kelis kompozitorius – laureatus, kurie vėliau gauna užsakymų. Aš buvau viena iš tų laureačių 2019 m. Viskas vyksta kaip grandinė, nėra atsitiktinumų – kažkur nueini, susipažįsti, pavyksta bendradarbiavimas, kūrinys ir keliauji toliau.
O „Harmonic Islands“ vystyti buvau gavusi edukacinę stipendiją. Ji man buvo ypatinga, prašiau lėšų klarneto ir violončelės pamokoms. Esu iš „Liepaičių“, tad balsas, vokalas, choras yra mano pagrindinis instrumentas. Fizinio instrumentų pojūčio ar muzikavimo orkestre patirties, kuri, tikiu, yra svarbi kompozitoriams, neturėjau. Kai gavau stipendiją, turėjau klarneto ir violončelės pamokas ir paskui tos žinios persikėlė į komponavimo procesą. Tikiu, kad šio kūrinio sėkmė yra susijusi su galimybe išsamiai susipažinti su instrumentais, kurią suteikė Lietuvos kultūros taryba.
– Papasakok apie darbinę „virtuvę“: turi idėją, tuomet galvoji rengti paraišką, bet galbūt kaip tik tuo metu įgyvendini kitą. Kas pačiai buvo sunku rengiant paraiškas?
– Kiekvienas kūrėjas apie tai papasakos, bet kompozitoriai dažniausiai neturi vadybininkų, tik retais atvejais turi leidėją, kuris gali iš dalies atlikti vadybos funkciją. Tad tikrai turime ta vadybine, organizacine puse rūpintis patys. Dažnai vienu metu vystome keletą įvairių projektų, skirtingais lygiais, etapais, bet tokia kūrėjo, kompozitoriaus realybė.
Man atrodo, kad stipendijų paraiškos yra nesudėtingos, pateikti konkretūs klausimai, į kuriuos tereikia atsakyti. Kalbant apie individualias stipendijas ir būsimo kūrinio viziją, manau, pritars visi kūrėjai, kad pradžioje, kai nesi pradėjęs kūrybinio darbo, kartais tenka paraiškoje kažką „kurti“ žinant, kad po kelių mėnesių, praleidus daugiau laiko prie muzikos, viskas atrodys kitaip. Kartais muziką sunku perteikti žodžiais, o ypač kai ji dar nesukurta.
– Kiek kūrybai svarbi valstybės investicija į konkrečią kūrybinę veiklą, ar įmanoma kurti be jos?
– Sudėtingas klausimas. Dabar kaip tik svarstau apie tai, nes jaučiu, kai visą energiją investuoju į kūrybą, tuomet kažkas ir išeina, bet jei prie kūrybos sėdžiu tik prabėgom laisvu laiku, tuomet neturiu galimybės gyventi tuo kūriniu, jo išjausti. Gerai kompozicijai tikrai reikia laiko, o tam reikalingi ir finansiniai ištekliai. Kita vertus, net stipendijos ar projektinis finansavimas nėra ilgalaikis. Nežinai, ar jis bus suteiktas ateityje. Sunku vien tikėtis ir laukti.
Iš kitos pusės, tikrai daug mano kolegų turi darbus, o laisvu laiku kuria muziką. Gal – tai saugesnis kelias? Bet šiuo metu kūryba yra mano pagrindinis darbas. Ko gero, šiandien neapsiimčiau kurti neturėdama finansinių išteklių. Bet tai tikrai priklauso nuo to, kokioje pozicijoje kūrėjas yra.
– Kokius dalykus išskirtum, kuriuos reikėtų tobulinti stipendijų konkursuose?
– Anksčiau buvo įtrauktas toks kriterijus, jei stipendija teikiama pirmą kartą ar asmuo yra jaunesnis nei 35-erių metų, būdavo skiriami papildomi taškai. Man atrodo, tai labai gerai, nes pirmoji stipendija svarbi ir pradedant įgyvendinti pirmąsias iniciatyvas. O gavus valstybės finansavimą aplanko ypatingas jausmas – vyresni kolegos tavimi tiki, jie suteikė galimybę realizuoti kūrybinę idėją.
Tas nestabilumas, nesaugumas visada lydi kūrėją, nežinai ateities, galimybių. Nuo 2017 m., kai pirmą kartą teikiau paraišką, stipendijų dydis nekito, o infliacija juk veikia.
– Jau nesi pradedančioji kompozitorė, bet ta, kuri pramušė „stiklines lubas“ – balandį didžiausioje Berlyno operoje „Deutsche Open Berlin“ pristatei savo pirmąją dokumentinę kamerinę operą „Physical Education“. Kas toliau?
– Esu gavusi užsakymą iš Vienoje gyvuojančio styginių kvarteto, kuris groja su žarninėmis stygomis. Mano ryšys su ankstyvąja muzika paskutiniuosiuose projektuose vis sugrįžta. Bendradarbiavimas su styginių kvartetu – vienas iš artimiausių kūrybinių darbų. Kitąmet taip pat labai noriu parašyti kūrinių solo instrumentams ir nedidelėms kamerinėms sudėtims. Noriu praplėsti savo kamerinės muzikos katalogą, kadangi dauguma mano kompozicijų – didelėms, nestandartinėms sudėtims. Jau esu užmezgusi kontaktą su šiuolaikinės muzikos ansambliu, veikiančiu Austrijoje, kuris šias kompozicijas yra suinteresuotas atlikti, pristatyti bei kartu bendradarbiaujant vystyti.
