Tai atlikėjas eruditas – kompozitorius, mokslininkas-teoretikas, M.K. Čiurlionio kūrybos ir kitų meno objektų tyrėjas, aktyviai dalyvaujantis Europos šalių ir Lietuvos mokslinėse konferencijose. Baigęs fortepijono ir kompozicijos studijas ir Bolonijos universitete apsigynęs muzikologijos daktaro disertaciją, jis septynerius metus dėstė fortepijono ir teorines disciplinas kompozitoriams Santa Cecilia konservatorijoje Romoje.
Nuo 1997 metų D. Buccio rengia solo rečitalius, propaguoja italų, lietuvių ir kitų šalių kompozitorių kūrybą, ruošia kūrinių įrašus. Garsus nūdienos italų kompozitorius Luigi Verdi yra jam dedikavęs 69 kūrinius fortepijonui.
K. Čiurlionio kūrybą D. Buccio pažįsta iš pirminių šaltinių, nes ne vieną dieną praleido studijuodamas rankraščius ir kitus pirminius šaltinius. Iš archyvo nuorašų menininkas yra parengęs vėlyvojo laikotarpio M. K. Čiurlionio nebaigtų kūrinių programą, kurią atliko Druskininkuose, taip pat yra sukūręs ir M. K. Čiurlioniui dedikavęs originalų opusą.
Jis pirmasis šio kompozitoriaus muzikoje pastebėjo ypač modernų „non finito“ principą. Dėl M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėjimo ir sklaidos pianistas teisėtai galėtų būti vadinamas M. K. Čiurlionio kūrybos ambasadoriumi Italijoje.
Buccio jau antrą kartą Lietuvoje atskleidė pasirinkto kūrybos žanro visumą. Pernai Kaune, toje pačioje Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus koncertų salėje fenomenaliai paskambinęs visų devynių L. van. Beethoveno simfonijų F. Liszto transkripcijas, šiemet pianistas pasirinko atlikti šio Vienos klasiko 32 sonatas fortepijonui.
D. Buccio skambino po du koncertus per dieną, nuo 12 ir 17 val., sutraukdamas pilną salę L. van Beethoveno muzika ir jo įtaigiu atlikimu susižavėjusių klausytojų. Šių unikalių projektų vadovė – muziejaus M. K. Čiurlionio skyriaus rinkinių saugotoja Danutė Gruzdienė.
Visų L. van Beethoveno sonatų atlikimas yra tikras iššūkis atlikėjams ir klausytojams. Galbūt todėl pianistų, pasiryžusių eiti šiuo keliu, pasaulyje iki šiol tėra keletas. D. Buccio pokalbyje minėjo, jog jį įkvėpė Arturo Schnabelio ir Walterio Giesekingo pavyzdžiai, tačiau jis labiau siekęs perteikti originalų kompozitoriaus tekstą nei atskirų žinomų atlikėjų interpretacijas.
van Beethoveno sonatos buvo tarsi kompozitoriaus kūrybos metraštis, kurį jis „rašė“ visą gyvenimą, visais kūrybos tarpsniais ir kuriame atsispindėjo jo kūrybos stilistika ir jos raidos bruožai, atsiskleidė plačiausia emocijų įvairovė ir racionalios inovacijos.
L. van Beethoveno kūryba ženklina svarbų stilistinį posūkį muzikos istorijoje. Pirmieji jo kūriniai tvirtai laikosi klasicizmo formos ir muzikinės kalbos principų, o vėlyvieji yra neabejotini romantizmo epochos šaukliai, jų poveikio neišvengė nė vienas kompozitorius-romantikas.
Nuosekli chronologiška jų seka ne tik išryškina kontrastus tarp sonatų emocinių vaizdų, bet ir leidžia numatyti ir suvokti, kodėl kompozitorius pasuka viena ar kita kryptimi, pasirenka vieną ar kitą stilistiką ar formos inovaciją. Tad visuminė chronologinė vieno žanro kūrybos reprezentacija turi ir tiriamąją, ir mokomąją edukacinę prasmę.
Čiurlionio paveikslų dvasios erdvėje skambėjo pianisto D. Buccio atliekama didingų emocijų ir plataus skambesio L. van Beethoveno muzika – nuo ankstyvųjų, liepos 4 d. koncertuose lengvai ir žaismingai atliktų sonatų iki sudėtingiausių dramatiškų vėlesnių opusų.
Skambindamas dramatiškas monumentaliąsias sonatas pianistas stebino savo nepaprasta fortepijono technika, sukaupta atlikimo maniera, atskleisdamas sudėtingą polifoninę sonatų temų, faktūros, plačios dinaminės ir emocinės skalės ir tonacijų įvairovės vieningumą.
Koncertų ciklą vainikavo filosofinio prado, dramatinio turinio brandžiausios paskutiniosios L. van Beethoveno sonatos ir gilus, prasmingas, jaudinantis jų atlikimas, pareikalavęs ypač daug atlikėjo fizinių ir emocinių jėgų.
Paklaustas, kuri sonata patiko labiausiai, pianistas paatviravo, kad – paskutinioji: op. 111, Nr. 32 c-moll (1821–1822), o į klausimą, kas buvo sunkiausia atliekant visą ciklą, prisipažino: perteikti romantinę nuotaikų kaitą.
D. Buccio skambinamos L. van Beethoveno sonatos tapo nuostabia dovana melomanams.
