– Baltijos gitarų kvartetas gyvuoja jau kone dvidešimt metų. Kaip kilo idėja suburti tokios originalios sudėties ansamblį?
– Idėja kilo dar studijų metais, kai kartu su kolegomis buvome klasikinės gitaros studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Koncertinių kelionių metu klausydavomės panašių kolektyvų įrašų automobilyje. Supratome, kad keturios gitaros – fantastiška ansamblio sudėtis, kuria galima išdarinėti tokius dalykus, apie kuriuos grojant solo ar duetu negalima net pasvajoti.
Ši idėja mus sužavėjo ir pakerėjo – būtent ansamblio skambesys ir techninės galimybės. Buvome pakankamai aktyvūs, tam tikras ryškesnių studentų branduolys ir nusprendėme imtis kažko panašaus, kaip garsieji pasaulio kvartetai.
Po kelių mėnesių surengėme pirmąjį koncertą Šilutėje, simbolinę gegužės pirmąją dieną. Tiesa, tame koncerte kvartetu atlikome vos keletą kūrinių, o likusią repertuaro dalį sudarė solo pasirodymai. Pamatėme, kad publika puikiai reaguoja į kvartetinius kūrinius. O toliau viskas klostėsi labai greitai – po metų ar dvejų koncertavome Estijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, ansamblio karjera vystėsi žaibiškai.
– Ansamblio istorija prasidėjo minint darbo žmonių šventę. Ar toji darbo aura jus lydi per abu kolektyvo gyvavimo dešimtmečius? Ar dirbate ta pačia ansamblio sudėtimi?
– Taip, rengdamiesi 20-mečio paminėjimui, 2024-aisiais netgi planuojame surengti koncertą būtent gegužės pirmąją. Mūsų ansamblio sudėtis keitėsi, bet nežymiai. Trys ansamblio nariai – aš, Sergejus Krinicinas ir Zigmas Čepulėnas – muzikuoja nuo pat susikūrimo, kelerius metus kartu grojo kolega Valdas Mikuckis, vėliau jį pakeitė Ieva Baltmiškytė, o jai išvykus gyventi į Belgiją kilo spontaniška mintis išlaikyti demografinį balansą.
2008 m. emigracija buvo labai intensyvi, Lietuvoje gyventojų vis mažėjo, tad mes į Lietuvą pasikvietėme tikrą belgą Chrisą Ruebensą. Nuo tada mūsų ansamblio sudėtis liko nepakitusi. Chrisas atvažiavo į Lietuvą trumpam, pagroti su mumis metus ar dvejus, bet liko visam laikui, nes koncertas vijo koncertą, vienas gastroles keitė kitos, leidome kompaktines plokšteles – veiklos buvo iki soties.
Galiausiai Chrisas Lietuvoje sutiko savo gyvenimo meilę, dabar augina du vaikučius ir mes jį jau vadiname Lietuvos belgu. Dažnai kalbama apie vadinamuosius „meilės emigrantus“, o Chriso atvejis – ypatingas. Jis – muzikos arba meilės muzikai bei gitarai emigrantas.
– Ar jus galima būtų įvardinti Baltijos gitarų kvarteto krikštatėviu?
– Tikrai ne. Nuo pat pirmųjų ansamblio gyvavimo dienų pas mus vyravo demokratija ir iki šiol neturime vieno aiškaus lyderio. Kiekvienas narys suteikia kolektyvui savo stiprybės. Vieno stiprioji pusė – aranžavimas, kito – kūryba, trečio – kiti dalykai. Visada įsiklausome į vienas kito nuomonę ir taip sukuriame ypatingą kūrybos atmosferą.
Bet kvarteto pavadinimo krikštatėviu tikrai būtų galima įvardinti mano tėtį – ilgametį Čiurlionio kvarteto violončelininką. Būtent jis mums pasiūlė pasirinkti Baltijos gitarų kvarteto pavadinimą. Mums, jauniems atlikėjams, šis pavadinimas pasirodė gana pretenzingas, pernelyg drąsus, bet tėtis, daugiau nei 50 metų grojęs styginių kvartete, pasiūlė pažvelgti plačiau: žinoma, tai tarsi Baltijos šalis reprezentuojančio kolektyvo pavadinimas, bet jis ir įpareigoja – būdamas tokio ansamblio nariu negali sau leisti groti nereprezentatyviai.
Patikėjome ir pasiryžome pasivadinti Baltijos gitarų kvartetu. O po kelerių metų supratome neapsirikę, nes tai vienur, tai kitur muzikos kritikai bei kolegos ėmė mus vadinti Baltijos šalyse lyderiaujančiu klasikinių gitarų ansambliu.
– Dažniausiai ansamblius sudaro nors ir giminingi, bet skirtingi instrumentai, kuriems būdinga skirtinga atlikimo technika, diapazonas ir tembras, o jūs grojate keturiais iš esmės vienodais instrumentais. Kuo klausytoją gali nustebinti būtent tokia ansamblio sudėtis?
– Tokio ansamblio unikalumas ir yra keturi vienodi instrumentai. Juk ne veltui vis populiarėja violončelių ar kitų vienodų instrumentų kvartetai. Šių ansamblių žavesys slypi netikėtumo momente. Visi ansamblio nariai turi būti lygiaverčiai ir gebėti tai atskleisti. Jų pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje.
Kita vertus, mes nevengiame eksperimentuoti, paįvairindami savo naudojamų instrumentų gamą. Aš asmeniškai kai kuriems kūriniams pasitelkiu dvylikos stygų liutnią, Chrisas kartais mėgsta paimti į rankas ukulėlę. Tai padeda atrasti naujesnių sąskambių ir spalvų. O neužilgo klausytojams pateiksime staigmeną – gitarų meistras mano užsakymu gamina aštuonstygį instrumentą.
Tokių atvejų gitaros istorijoje jau yra buvę (puikiai žinome slavišką septynstygę ar dubliuotų stygų dvylikastygę gitaras), bet kiekvienas iš tokių neįprastų instrumentų yra unikalus, skiriasi jų derinimai ir stygų išdėstymas. Buvo etapas, kai mūsų ansamblyje Zigmas grojo septynstyge gitara su papildomu bosu. Labai šiltai atsimenu šį kūrybinį epizodą, na, o specialiai mūsų ansambliui gaminamas naujasis instrumentas bet kuriuo atveju tikrai pagyvins kvarteto skambesį.
– Kokiais instrumentais grojate dabar?
– Kažkada grojome keturiomis itin kokybiškomis to paties meistro – ispano Manuelio Contreraso – pagamintomis gitaromis. Tuomet išgaudavome itin homofonišką skambesį. Ieškodami naujų tembrinių apraiškų, šiuo metu visi grojame skirtingų meistrų pagamintomis gitaromis. Vieno rankose skamba vokiečių meistro instrumentas, kito – kanadiečio, trečias groja ispaniška gitara, o aš groju lietuvių meistro pagamintu instrumentu. Tos skirtingos spalvos, skirtingi tembrai vienodų instrumentų ansamblį paverčia dar įdomesniu.
– Ar Pažaislio muzikos festivalyje skambėsianti programa „Piligrimai“ primins jūsų ansamblio nueitą dvidešimties metų kelią?
– Programą pavadinčiau įvairia ir netgi marga, labiau atspindinčia mūsų pastarųjų penkerių metų kūrybinės veiklos procesą. Joje skambės originali mūsų ansamblio nario Chriso Ruebenso kūryba – ją nuolat įtraukiame į savo programas ir stengiamės propaguoti. Skambės taip pat Zigmo Čepulėno ir mano paties aranžuoti kūriniai – Jono Švedo, Fausto Latėno ir Eduardo Balsio kompozicijos, o dalis programos bus skirta Ukrainai ir ukrainiečių muzikai.
Pavasarį dalyvavome koncertiniame ture po Baltijos šalis, kuriam parengėme nemažai ukrainietiškos muzikos aranžuočių. Būdami menininkai, labai jaudinamės dėl Ukrainos ir ten gyvenančių bei kuriančių kolegų likimo, tad kviečiame bent mintimis pabūti kartu su šia šalimi ir ją palaikyti.
Greta kitų kūrinių atliksime dvi dalis iš ukrainiečių gitaristo ir kompozitoriaus Olego Boyko specialiai mums dedikuoto kūrinio „Piligrimai“. Šį opusą kompozitorius pradėjo kurti prieš pat prasidedant invazijai į jo šalį, o užbaigė jau įsibėgėjus karo baisumams. Manau, šis kūrinys tikrai taps ypatingu koncerto akcentu tiek mums, tiek Pažaislio muzikos festivalio publikai.
– Ar dažnai sulaukiate jums skirtų kūrinių?
– Kompozitorių dėmesio sulaukiame pakankamai dažnai, ypač – Lietuvos kompozitorių. Mums kūrinius yra dedikavę Jurgis Juozapaitis, Giedrius Kuprevičius, nuo senų laikų gitarą pamėgęs Jonas Tamulionis ir kiti. Su užsienio kūrėjais taip pat palaikome ryšius ir šiuo metu su keliais kuriame bendrus ateities planus. Tikiu, kad artėjančiame kvarteto dvidešimtmečio koncerte išgirsime ne vieną premjerą.
– XXVIII Pažaislio muzikos festivalio šūkis yra „Kuriame meilę muzikai“. Kas jums yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?
– Tai platus filosofinis klausimas, į kurį būtų galima atsakyti keliais žodžiu arba kalbėti apie tai kelias valandas. Manau, kad mūsų kvartetui meilę muzikai geriausiai apibūdina tarpusavio bendravimas, ruošimosi koncertams, programų formavimo procesas.
Didžiulė meilė muzikai atsiranda iš šio intensyvaus bendravimo, jo metu sklindančių emocijų ir, žinoma, iš susitikimų su publika. Sulaukiame grįžtamojo ryšio, komentarų, emocinių bangų koncertų metu, regime klausytojų akyse įsižiebiančią simpatiją, pasigėrėjimą tiek, regis, neįmantriu instrumentu gitara, tiek pačia muzika ir jos gimimo procesu.
Tai mus įkvepia ir savo ruožtu pripildo meilės bei įkvėpimo, ragina toliau spinduliuoti gitaros meną ir meilę šiam instrumentui.
