Už gyvą teatro istorijos ir dabarties jungtį kūryboje ir pedagoginėje veikloje „Auksiniu scenos kryžiumi“ neseniai apdovanotas Gytis Padegimas rudenį minės 50-ąjį kūrybinės veiklos jubiliejų. Tad rugpjūčio 4-ąją III Tarptautinio Klaipėdos festivalio metu elinge įvyksianti istorijų operos „Klaipėda“ premjera taps gražia įžanga į režisieriaus kūrybos jubiliejinius metus.
– Esate pastatęs daug istorinių kūrinių. Kuo bus ypatinga naujoji opera „Klaipėda“?
– Esu pastatęs ne vieną išskirtinius istorinius įvykius pasakojantį kūrinį, o „Klaipėda“ unikali tuo, kad tai istorijų opera. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirta daugybė renginių, konferencijų, koncertų, bet tik Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiai šalies geopolitinei raidai gyvybiškai svarbiai datai, vienam didžiausių ir reikšmingiausių mūsų tautos laimėjimų skiria istorijų operą.
Operas žanras – savitas ir specifinis, o kas yra istorijų pasakojimas? Istorijas kiekvienas pasakoja skirtingai. Kaip tai sujungti? Operos žanrui, kuris turi melodramos bruožų, būtina meilės istorija, jis negali supanašėti su dokumentika.
Neseniai pristatytoje dokumentinio filmo „Pūga prie Mėmelio“ premjeroje Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio įvykiai atkurti ypač tiksliai. O „Klaipėda“, kaip istorijų opera, pasakos savo istoriją. Tą pačią istoriją po šimto metų kiekvienas pasakoja savaip.
Būsimoji istorijų opera „Klaipėda“ taiko ne į istorinių įvykių atkartojimą, bet į legendos pristatymą. Man labai graži pirmoji istorijų operos „Klaipėda“ libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, istorijų operos kūrėjai, praėjus šimtmečiui, statomą spektaklį „Klaipėda“ matome tarsi per rūką.
Labai gražu ir įdomu, kad libreto autorius rašydamas gilinosi ne tik į istorinius vingius, bet ir žinomų asmenybių asmenines istorijas, jų santykius su artimaisiais.
Opera nėra protokolas. Čia apstu vietos fantazijai ir išmonei. O būsimoje premjeroje mes turime netikėtą istorinių įvykių rakursą – opera pasakojama net pagal keturių kompozitorių sukurtus garsynus. Prisimenu, kaip man pirmą kartą klausant naujai parašytą kūrinį išsprūdo: „O čia jau tarsi iš kitos operos“. Ir iš tiesų kiekvienas iš veiksmų labai skirtingas. Juk jas kūrė išskirtiniai, saviti menininkai.
Man teko uždavinys šias „visas“ operas sujungti į vieną, nes pagrindinė kūrinio tema – sukilimas ir mūsų pagarba šių įvykių dalyviams. Operos paveikslą kurs solistai, choras, scenografija, šviesos, tad labai svarbu, kad visa tai darniai susijungtų į vientisą audinį.
Norisi, kad spektaklio metu žiūrovai pasinertų ne į intelektualinius apmąstymus, o į emocinius. Tokia visų laikų operų misija! Jų siužete labiausiai ieškome tikrų įvykių, kurie apaugę tikromis ir mistinėmis istorijomis. Mes, kūrėjai, leidžiame sau, nenutoldami nuo esmės, įvesti šalutinių linijų, žmogiškų gyvenimų su nebyliu pasakymu „Taip galėjo būti!“.
Taip ne kartą pagavau save mąstantį ir sakantį. Tad greičiausiai taip ir buvo. Tikiuosi, tuo patikės publika. Juk istorinių įvykių fone herojai ne tik kovojo, bet ir gyveno, jautė, mylėjo. Jų gyvenimas vyko prieš lemtingus įvykus ir ne visada po to...
– Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – vienas ryškiausių įvykių mūsų šalies istorijoje. Kas jums taps raktu į šios operos pristatymą: ryškūs veikėjai, simboliai ar kita?
– Sudėtinga įvardinti vieną „raktą“, nes kiekvienas iš keturių kompozitorių savo pristatomą istorijos etapą savaip užkodavo. Teks naudoti „visraktį“. Istorijų opera „Klaipėda“ virs polifoniniu kūriniu, bet nepanašiu į skambėjusius J. S. Bacho laikais. Spektaklis išsiskirs ryškiomis temomis, potemėmis ir šalutinėmis išraiškos priemonėmis.
Operos pristatymo „raktu“ taps išskirtinė premjeros erdvė – senasis Pauliaus Lindenau elingas. Man su nuolatine kūrybine bendražyge scenografe Birute Ukrinaite teko dirbti įvairiose erdvėse: Kauno ir Trakų pilyse, Klaipėdos piliavietėje, ant kalno Nidoje, pernai Marijampolėje sukūrėme muzikinę misteriją su trimis šimtais dalyvių.
Senoji laivų statykla – specifinė „scena“, kurią puikiai pavyko suvaldyti režisieriui Daliui Abariui, čia pristačiusiam R. Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Neplanuojame su kolegomis varžytis. Tiesiog atsakingai ruošiamės. Kostiumų dailininkei ir scenografei Birutei Ukrinaitei ši erdvė labai įdomi. Aš, kaip gamtos žmogus, industrinėmis erdvėmis žaviuosi mažiau.
Stengiamės šią erdvę maksimaliai išnaudoti: kuriamos kelios aikštelės, kuriose vyks veiksmas. Mums talkins didžiulės papildomos pajėgos: Muzikinio teatro baleto trupė ir veikėjai, kurių dar neišduosiu, nes librete jų nėra, Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvas „Alka“ (vadovai – Elena Šalkauskienė ir Jonas Kavaliauskas).
– Operą rašė net keturi kompozitoriai. Ar nesudėtinga šį muzikinį audinį sujungti į vientisą, įtraukiantį kūrinį?
– Pirmas ir antras istorijų operos „Klaipėda“ veiksmai paremti orkestro skambesiu, o trečiasis, sukurtas Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko, stebins orkestro bei elektroninės muzikos sąveika. Kadangi visi operos veiksmai skirtingo braižo ir instrumentuotės, tikiuosi, kad ši opera sudomins labai platų, įvairių muzikos stilių mėgėjų ratą.
Visus kūrėjus ir klausytojus, tikiuosi, suvienys meilės ir pagarbos Klaipėdai linija. Didžiulė pagarba visiems operos veikėjams, ypač Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui, kuris turėjo drąsos imtis šio rizikingo žygio, žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui ir daugybei kitų rėmusių sukilimą, bet likusių istorijos paraštėse.
Kurdamas „Klaipėdą“ dažnai pagalvoju apie Kauno „Aušros“ gimnazijos, kurią ir aš baigiau, gimnazistą Algirdą Jesaitį – jauniausią šioje nepriklausomybėje kovoje žuvusį šaulį. Niekam nežinant jis išėjo į sukilimą ir gyvybę paaukojo sulaukęs vos 15 metų tam, kad mes šiandien gyventume klestinčioje Klaipėdoje...
– Gal galite įvardinti ryškiausius istorijų operos „Klaipėda“ veikėjus ir šių vaidmenų atlikėjus?
– Vienas ryškiausių šioje istorijoje – iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys. Šios partijos ėmėsi neseniai kaip Vandenis operoje „Undinė“ sužibėjęs Valdas Kazlauskas. Labai svarbų Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko vaidmenį ruošia solistas Aurimas Raulinavičius.
Istorijų opera „Klaipėda“ apima visą būrį ryškių šalies istorijos asmenybių: evangelikų kunigą Vilių Gaigalaitis įkūnys solistai Šarūnas Juškevičius ir Evertas Soosteris, Klaipėdos sukilimo politinį vadovą Erdmoną Simonaitį – solistas Šarūnas Šapalas, spaustuvininką Martyną Jankų – solistas Mindaugas Rojus, M. Jankaus dukrą Elzę – solistė Rosana Štemanetian, jaunąją rašytoją Ėvę Simonait (Ieva Simonaitytė) – solistė Ernesta Stankutė, jos mamą Ėtmę Simonait – solistė Rita Petrauskaitė, Šaulių sąjungos pirmininką Vincą Krėvę-Mickevičių – solistas Kęstutis Nevulis, vieną iš sukilimo vadų Miką Bajorą – solistas Virginijus Pupšys.
Labai įdomus personažas Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė – jo partiją ruošia jaunas ir labai perspektyvus solistas Giedrius Gečys, Petisnė moterį, kuriai Klaipėda – pasaulio užkampis, įkūnys solistė Beata Ignatavičiūtė.
Išvysite talentingiausių solistų žvaigždyną: daug ryškių, įdomių solistų – nedideliuose vaidmenyse ar net epizoduose, nes prie sukilimo prisidėjo daug istorinių asmenybių. Greičiausiai toks buvo libreto autoriaus Arvydo Juozaičio sumanymas – pristatyti plačią asmenybių panoramą nesusitelkiant ties vienu, nes kone kiekvienas iš šių veikėjų vertas atskiro romano ar operos.
– Kuo paryškinsite istorijų operos „Klaipėda“ finalą, nes būtent kūrinio reziumė publika labiausiai apmąsto?
– Istorijų operos „Klaipėda“ finaliniu paveikslu taps masinė scena. Būtent čia nuskambės rašytojos Ėvės Simonait (Ievos Simonaitytės) žodžiai „Mes esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“, kaip užrašyta ir ant Klaipėdoje stovinčio paminklo vieningai Lietuvai „Arka“. Būtent čia susirinks visi gausūs spektaklio veikėjai, bus užpildytos visos, per kelias plokštumas, skirtinguose aukščiuose išsidėsčiusios scenos.
Aukštai ir žemai, kairėje ir dešinėje išvysite istorijų operos „Klaipėda“ herojus tam, kad galingai suskambėtų finaliniai akcentai. Tikimės, kad muzika, atliekama daugybės žmonių, bus tokia paveiki, kad publika norės prisijungti ir dainuoti kartu.
Praėjusiais metais taip nutiko muzikinės misterijos Marijampolėje metu. Kai trys šimtai atlikėjų užtraukė „Lietuvi, kas esi ir kur eini“, publika panoro pritarti, buvo užmegztas glaudus emocinis ryšys. To tikiuosi ir Klaipėdoje! Manau, kad operos finalu taps bendras istorinių asmenybių pagarbinimas ir šalies vienybės, kuri šiuo metu ypač svarbi, išpažinimas.
– Jūsų Klaipėdoje statytoje E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ buvo galima rasti užkoduotą mizansceną, skirtą režisieriaus Eimunto Nekrošiaus atminimui. Gal slaptų kodų bus ir artėjančioje premjeroje?
– Kodų specialiai neruošiu ir neplanuoju. Jie atsiranda kūrybos proceso metu. Kai apie ką nors intensyviai galvoji, kodai patys susigeneruoja, įsijungia – tai vadinu Dievo režisūra. Juos vėliau randa pastabūs žiūrovai ar kritikai.
Išskirtines mizanscenas artėjančioje premjeroje diktuoja pati neįprasta erdvė – istorinis elingas. Nenaudojame ekrano ar vaizdo projekcijų, kas labai įprasta šių laikų pastatymuose. Esame panirę į apmąstymus, kaip didžiules masines mizanscenas sujungti su labai jaukiomis mažomis kamerinėmis scenomis, sukurtomis talentingųjų kompozitorių, kurios atskleidžia veikėjų tarpusavio ryšį ir jausmus.
– Papasakokite apie spektaklio choreografams patikėtą misiją.
– Labai svarbi misija teks spektaklio choreografams Aušrai Krasauskaitei ir Dariui Bertuliui, kurie elingo erdvę užpildys judesiu. Jie įdomiai kuria masines scenas, kuriose žygiuoja prancūzai ir žemaičių krašto sukilėliai. Choreografiniai sprendimai labai subtilūs ir įdomūs – išvysite!
Kol kas repetuojame ne elinge, o salėje, bet Muzikinio teatro Pastatymų tarnyba labai pasistengė, kad mes pasijustume kuo artimesnėje elingo erdvei aplinkoje: pastatytas tiltas ir kiti būsimo spektaklio statiniai. Nekantriai laukiame susitikimo su elingu, pažinties su jo mastais ir galybe. Norisi didžiosios panoramos ir vaizdo, kad aprėptume visumą. Istorinės laivų statyklos erdves dažnai sapnuoju ir nekantrauju.
Rugpjūčio 4 d. 21.30 val., saulei leidžiantis, žiūrovų ne tik iš Klaipėdos, Mažosios ar didžiosios Lietuvos laukiame elinge, kur pristatysime mūsų tautos susijungimo sagą, kai šalis tapo tokia, kokia ji yra šiandien. Šį protėvių kūrinį turime saugoti ir kurti dar gražesnę bei šviesesnę Lietuvą. Tokia ne tik spektaklių, bet ir visos šalies kultūros misija. Būtina telkti ir stiprinti žmonių dvasią, kaip parodo ir istorijų opera „Klaipėda“.
– Minėjote, kad opera neatsiejama nuo meilės. Labai smalsu, ar kūrinio meilės istorija turės laimingą baigtį?
– Istoriniai įvykiai reikalauja ir žmonių aukų, arba stipriai įtakoja veikėjų gyvenimus. Prisiminkime šių istorinių įvykių metu gyvybės netekusius jaunutį gimnazistą ar trylikametę mergaitę, ne laiku per langą galvą iškišusį ir gavusį kulką į kaktą bankininką...
Didžiosios valstybės pervartos visada griauna žmonių likimus. Kiek Ukrainoje šiuo metu žūsta nekaltų žmonių... Mums istorijų opera „Klaipėda“ – padrąsinimas ir suvokimas, kad už savo žemę, tautą, prigimtinę teisę mylėti ir kurti reikia kovoti. Ir sumokėti didelę kainą...
– Spektaklyje nuskambės ir šišioniškių kalba?
– Labai džiaugiamės, kad šišioniškių kalba buvo paskelbta kultūros paveldu. Į šį spektaklį specialiai iš Šilutės atvyks ir skaitove taps šišioniškių kalbą mokanti Vaida Galinskienė. Tai nebuvo numatyta librete, bet sužinoję, kad V.Galinskienė moka kalbėti šišioniškai nusprendėme, kad būtina ją pakviesti.
Norisi, kad finalo sakralinės frazės nuskambėtų ir šia kalba. Gal tai taps puikiu akcentu, sudominsiančiu jaunimą mokytis kalbėti šišioniškai? Visas pasaulis ieško savo šaknų bei atgaivina tai, kas sena ir primiršta. Vietos tradicijos – didelė vertybė, jas būtina saugoti.
