Tuo pažintis su taivaniečių kultūra nesibaigė – spektaklio režisierius ir dramaturgas Po-Yaun Chung uostamiesčio aktoriams surengė profesinio tobulėjimo užsiėmimus „Dvasinio kūno paieškos“. Shinehouse Theatre vadovas teatro meną siejo ne tik su daoizmu, bet ir kitų Taivano religijų bei dvasinių praktikų sinkretizmo tradicijomis. Kūrybos dirbtuvės buvo atviros visiems teatralams ir žiūrovams.
Bangose – mirusiųjų balsai
Taivano teatro spektaklyje vienaip ar kitaip nušvinta daugiasluoksnė šios šalies praeitis, kurioje susipina austroneziečiams priskiriamų salos aborigenų, pirmųjų Čingų dinastijos kolonistų (hakų ir hoklų), persikėlusiųjų iš Kinijos XVII amžiuje, vėlesnių bangų migrantų (hanių arba vaišengženų), atvykusių čionai po Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir ispanų, olandų, japonų dvasinis palikimas.
Taivano kultūros sąvoka „Jitong“ apibūdina asmenis, tarp jų ir mirusiuosius, kurie savo balsą ir kūną skolina dievams, kad šie išgydytų sergantį pasaulį, padėtų žmonėms atsikratyti apninkančių abejonių.
Spektaklyje „Bangų šnabždesys“ persikūniję į „dievų atstovus“ aktoriai basomis kojomis šiurena scenoje pabertą smėlį, judesiais imituoja iš jūros atsiritančių ir vėl atgal sugrįžtančių bangų dinamiką. Tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasakoja liūdnas savo istorijas.
Problemos visur panašios
Taivanas, kuriame telkiasi beveik 24 milijonai gyventojų, garsėja klestinčia ekonomika, inovatyviomis technologijomis, tačiau opių socialinių problemų, politinio susiskaldymo, ypač sprendžiant sudėtingų diplomatinių santykių su Kinija problemas, apraiškų apstu ir šioje šalyje.
Ką kužda iki Baltijos atsiritusios įdvasintų Taivano mediumų bangos? Jų šnarėjimas primena, jog šiuolaikiniame globaliame pasaulyje žmones visur jaudina panašūs rūpesčiai ir egzistencinės problemos.
Vienišas taksi vairuotojas, praradęs ryšį su aplinka, spektaklyje karštligiškai ieško kažkokios išeities ir ją suranda – bando užmegzti dvasinį ryšį su vazoniniu augalu.
Dvi gyvenimo draugės lesbietės svajoja drauge auginti vaikus, ginčuose dėl surogatinės motinystės jų žvilgsnis krypsta į Vietnamą arba Kambodžą, kur, regis, yra daugiau galimybių - ten galima „išsinuomoti gimdą“.
Kita jautri moteris lyg paklaikusi laksto po sceną su gyvūnų narveliu rankose – susijaudinusi į paskutiniąją kelionę palydi mylimą katiną.
Vienatvė ir meilės ilgesys
Taivane vienalyčių asmenų santuokos įteisintos dar 2019-aisiais. Po metų valstybė tokias poras pripažino šeimomis, galinčiomis įsivaikinti ir auginti svetimus vaikus. Dabar vysta diskusijos dėl surogatinės motinystės įteisinimo.
Ne visi kontrastingu kraštovaizdžiu pasižyminčios salos gyventojai linkę pritarti tokioms idėjoms – prieštaringų vertinimų atspindžiai žybsi ir spektaklio „Bangų šnabždesys“ personažų dialoguose.
Šis kūrinys, pasak Po-Yuan Chang, apie žmogaus prigimtį, persmelktą meilės ir vienatvės. Po smėlį braidžioja atgijusios mirusiųjų dvasios - „dievų pasiuntiniai“. Jų balsai įgarsina slapčiausias personažų mintis, jausmus ir troškimus.
„Mes, kaip ir jūros krantus plakančios bangos, susiję su viskuo šiame pasaulyje. Tai sakmė ne tik apie žmonių vienišumą, susvetimėjimą, meilės ilgesį, atskirtį, bet ir apie priklausomybes įvairiose situacijose“, – kalbėjo Po-Yan Chang.
Tunelio gale mirksi šviesa
Spektaklio leitmotyvas – jūros potvyniai ir atoslūgiai. Režisierius neslėpė, jog amžino bangų šnabždėjimo įvaizdį diktavo ekologinės katastrofa, kai Rytų Japonijos pakrantės nusiaubęs cunamis apgadino Fukušimos atominę elektrinę. Nelaimė sukrėtė ne tik japonus, bet ir per du šimtus kilometrų nuo avarijos vietos seisminių lūžių zonoje gyvenančius taivaniečius.
„Kaip pasipriešinti nevaldomam gamtos šėlsmui, pandemijoms, kaip cunamiai užtvindančiom žmoniją? Turime suvokti, kad esami priklausomi vieni nuo kitų, nuo augalų, nuo gyvūnų. Tada, net užklupus smarkiausiems potvyniams, neprarasime vilties, laukdami atoslūgių nesijausime vieniši“, – šviesą tunelio gale regi Shinehouse Theatre vadovas.
Pietryčių Azijos kultūrų akcentais paženklinto „Bangų šnabždesio“ potekstės europietiškai publikai nėra lengvai suvokiamos – spektaklyje skamba mandarinų, taivaniečių, japonų, kurį laiką valdžiusių Taivaną, kalbos.
Osore – pažintis su dvasiomis
Choreografijos kūrėja, japoniško butoh teatro šokėja Emiko Agatsuma su režisieriumi ir aktoriais trupe aplankė Osoro kalną Japonijoje – vieną iš trijų vietovių, kuriose vaidenasi, kur galima susitikti su mirusiųjų dvasiomis.
Ten gyvenanti ragana Itako mirusiesiems gali paliepti ją užvaldyti, pasinaudoti kaip bendravimo su gyvaisiais tiltu. Hieroglifų (潮來, Itako) vertimas kinų kalba reiškia potvynį. Spektaklio pavadinimas „Bangų šnabždesys“ perteikia dvigubą Itako reikšmę: užvaldymas ir užliejimas egzistencijos, meilės, vienišumo kontekste artėjant kokiai nors nelaimei.
Viešnagė Osore, pažintis su tenykštėmis dvasiomis Shinehouse trupei, atrodo, padėjo giliau perprasti pagrindinę spektaklio idėją, jo siužetines linijas – kūrinio dramaturgija, jūros bangų mūšą atkartojanti aktorių plastika, akustika, šviesų žaismas scenoje susilieja į harmoningą visumą.
Režisierius Po-Yuan Chang prieš dvejus metus šį poetišką spektaklį kūrė lyg nujausdamas įkandin atslenkančią asmeninės tragedijos bangą. Taip ir nutiko – šiemet mirė jo žmona.
Vyšnia ant festivalio torto
„Paskui ją tris kartus išvydau savo sapnuose, pasikalbėjome apie viską, man palengvėjo“, – po spektaklio Klaipėdos dramos teatro vestibiulyje susitikęs su žiūrovais japonų raganos Itako kerus prisiminė jaunas režisierius.
Pokalbį su Po-Yuan Chang moderavo klaipėdietė aktorė Samanta Pinaitytė. Shinehouse Theatre režisierių ir jo trupę festivalio "theATRIUM" komandos vardu pasveikino Klaipėdos dramos teatro direktorius Tomas Juočys ir taivaniečių atstovybės Lietuvoje vadovas Eric Jiun-Yaw Huang.
Taivaniečių „Bangų šnabždesys“ režisūros, aktorinio meistriškumo, scenografijos, garso dizaino prasme neabejotinai – vienas ryškiausių festivalinės „theATRIUM“ programos spektaklių.
Taivano teatralai iš Klaipėdos keliaus į Vokietiją – tas pats spektaklis bus pristatomas Berlyno tarptautiniame kultūros centre. Pernai jis buvo parodytas Edinburgo (Škotija) festivalyje.
Taipėjuje (Taivano sostinė) prieš šešerius metus Po-Yan Chang įkurto Shinehouse Theatre vardas žinomas Azijos šalyse – taivaniečiai dalyvavo Nanhajaus, Šanhajaus (Kinija), Tokijo (Japonija), Bankoko (Tailandas) tarptautiniuose festivaliuose.
Klaipėdos valstybinio dramos teatro direktorius Tomas Juočys:
„Septintą kartą Klaipėdoje vykęs festivalis „theATRIUM“ jau užsiaugino sparnus – džiaugiuosi stipria ir kūrybinga kultūros vadybininkų komanda. Tik iš šalies atrodo, kad visi procesai valdomi lengvai, o iš tikrųjų nėra taip paprasta, kai susidūriame su sudėtingomis tarptautinio festivalio logistikos peripetijomis, kai tenka spręsti dažnai nenumatytas organizacines problemas.
Kurdami „theATRIUM“ repertuarą dabar jau esame kur kas drąsesni – pasitikime ir savimi, ir žiūrovais. Šiųmetė programa buvo kiek avantiūristiška, norėta parodyti kažką nematyta, rizikuodami pristatėme nekomercinius projektus. Toks galbūt ne visiems žiūrovams įprastas teatras vertinamas įvairiai, bet svarbu, kad jie nėra abejingi. Marga festivalio programa – savotiškas indikatorius, gairės suprasti naujas tendencijas, kryptis, svarbias šiuolaikinio teatro kūrėjams.
Žiūrovų susidomėjimo sulaukė pirmoji festivalio dalis – Lietuvos teatro vitrina, kurioje pristatėme 11 scenos kūrinių, peržiūros sutraukė apie 40 įvairių sričių teatro profesionalų iš užsienio. Tarptautinėje programoje parodyti 6 spektakliai, po kiekvieno vykdavo gyvi pokalbiai su kūrėjais, surengtos dvi aktorių profesinio meistriškumo dirbtuvės. Festivalį praturtino klaipėdietės menininkės Neringos Poškutės-Jukumienės performatyvūs pasirodymai teatro patalpose.
Vasara teatrams nėra javapjūtės metas, gyvenimo tempas sulėtėja, bet žmonės ėjo į spektaklius, bilietai į kai kuriuos buvo visiškai išpirkti. Nepamirškime, kad tokie festivaliai nėra masiškai lankomi. Kita vertus, per tuos septynerius „theATRIUM“ gyvavimo metus tapome atpažįstami, atsirado festivalio fanų – žiūrovų, dėl kurių verta stengtis.
Publika itin domėjosi lietuvių teatralų kūryba, išskirtinio dėmesio sulaukė svečiai iš tolimojo Taivano. Bendraudami su jais pajutome, kad šios šalies atstovai Lietuvai jaučia dideles simpatijas – dalykiško bendradarbiavimo ryšiai mezgasi ne tik ekonomikoje, bet ir įvairiose kultūros srityse. Smagu konstatuoti, jog būtent tai ir vyko Klaipėdoje, mūsų teatro erdvėje.
Festivalis parodė, kaip kinta scenos menas ir pati teatro sąvoka. Žiūrovai ir profesionalai pasinaudojo galimybe apžvelgti platesnį teatrinės kultūros lauką – nuo performatyvių pasirodymų iki žmonių tapatybių kolekcijas kuriančių menininkų, nuo multimedijos iki šiuolaikinių tradicinių teatro formų – visa tai išrikiavome šiųmetėje „theATRIUM“ programoje“.
