Birželio 29 d. 20 val. O. Narbutaitės oratorija skambės ypatingoje vietoje – po Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčios skliautais. „Centones meae urbi“ atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), solistai Gunta Gelgotė (sopranas) ir Nerijus Masevičius (bosas-baritonas).
O. Narbutaitė – viena žymiausių lietuvių kompozitorių, pelniusi daugybę įvairiausių apdovanojimų. Jos muzika, paženklinta išskirtiniu individualumu, skamba didžiosiose Lietuvos ir užsienio koncertų salėse, yra įrašyta į daugiau kaip 40 kompaktinių plokštelių Lietuvoje ir užsienyje.
1997-aisiais metais gimęs kūrinys „Centones meae urbi“, pelnęs kompozitorei Nacionalinę meno ir kultūros premiją, Lietuvoje skambės jau penktą kartą. Muzikiniu esė apie Vilnių vadinamas kūrinys šiųmečio festivalio kontekste įgyja labai simbolinę prasmę – klausytoją per daugiakultūrę Vilniaus istoriją laiku ir erdvėmis vedantis opusas įprasmina ne tik „Muzikinės odisėjos“ idėją, bet ir 700-ąjį Vilniaus gimtadienį.
Dedikacija Vilniui
Kaip dedikacija gimtajam miestui gimęs kūrinys iš užmaršties prikelia turtingą Vilniaus miesto istoriją – kompozitorė per muziką žvelgia į kalbas ir žmones, kurie čia gyveno. Iš skirtingų autorių tekstų tarsi skiaučių sudaigstytoje O. Narbutaitės oratorijoje ataidi įvairių istorinių epochų Vilniuje aidai. Lietuvių, lenkų, jidiš, hebrajų, lotynų, rusų ir kitomis kalbomis choro ir solistų dainuojamus tekstus sieja Vilnius – visos oratorijos „skiautės“ buvo sukurtos Vilniuje arba pasakoja apie Vilnių. Fragmentai iš Vilniuje leistų laikraščių, epitafijų, pačios kompozitorės surinktų iš Bernardinų ir Rasų kapinių, Czesławo Miłoszo, Adomo Mickevičiaus, Eugenijaus Ališankos, Moišės Kulbako, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus tekstai perteikia vieną iš Vilniaus ypatybių – daugiakultūriškumą, kurį užmarštin nugramzdino niūrūs okupacijos metai.
„Centones meae urbi“ struktūra tapęs užbaigtas metų ciklas, įrėmintas „Atsklandos“ („Poeto sugrįžimo“) pradžioje ir „Užsklandos“ („Poeto atsisveikinimo“) pabaigoje, iškoduoja laikinį Vilniaus miesto žemėlapį: su baroku klausytoją supažindina M. K. Sarbievijus, su klasicizmu – studentų rašytos epitafijos, romantizmą įgarsina A. Mickevičius, Šiaurės Jeruzalės laikų ir Holokausto siaubo refleksiją įkūnija M. Kulbakas, Vilniaus praeitį su dabartimi sujungia Cz. Miłoszas ir E. Ališanka. Garsinė kelionė po miestą nenukelia klausytojo į praeitį, bet veikiau sujungia dabarties ir praeities Vilnių į vientisą garsinį lydinį, įkvepiantį iš naujo atrasti ir pajusti jo dvasią.
Kelionė laiku ir erdve
Keturių metų ciklą įrėminančiose kūrinio dalyse bevardis Poetas tampa konkrečiu pasakojimo apie Vilniaus istoriją dalyviu, komentuojančiu istorinius įvykius ir sukuriančiu teatrališkumo įspūdį. Pirmoji oratorijos dalis „Ruduo“ – ypatingai mistiška, paremta kompozitorės savaip interpretuota ankstyvąja bažnytine muzika. Antroji dalis „Žiema“ garsais apmąsto amžinybės sąvoką. „Pavasaris“ – kūrinio kulminacija: iškilmingą Karaliaus pasveikinimą keičia procesija į tragedijos simboliu tapusius Panerius. Oratoriją pabaigia „Vasara“, dedikuota žydiškam Vilniui.
Skirtingų Vilniaus kultūrų ir istorinių epochų polifonija perteikia asmenišką kompozitorės žvilgsnį į gimtąjį miestą. Modernios muzikinės kalbos ir senosios muzikos atgarsių mozaika sukuria unikalų muzikinį lydinį ir klausytojui atskleidžia daugybę kultūrinių Vilniaus miesto sluoksnių. Išvengdama iliustratyvumo, „Centones meae urbi“ klausytoją įtraukia į išskirtinę muzikos klausymosi patirtį, o kartu kviečia į savo miesto kultūrą pažvelgti atidžiau ir giliau, labiau ją apmąstyti.
Neatsitiktinai „Muzikinės odisėjoje“ skambėsiančios oratorijos „Centones meae urbi“ atlikimui pasirinkta ir Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – XIV a. datuojamas statinys yra vienas seniausių Vilniaus miesto pastatų. Gotikinė bažnyčia, įgijusi baroko bruožų, 1812 m. buvo apgriauta ir naudota kaip grūdų sandėlis. Kiek vėliau po didingais jos skliautais buvo įkurtas archyvas. XX a. pradžioje grąžinta pranciškonams, sovietmečiu bažnyčia buvo paversta Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos archyvu. Tik atkūrus nepriklausomybę bažnyčia vėl tapo Dievo namais.
„Centones meae urbi“ ir Pranciškonų bažnyčios sąsajos – netiesioginės, tačiau reikšmingos. Vilniaus festivalio baigiamojo koncerto programa sufleruoja, kad muzikinė odisėja šiemet baigsis ramiai, be įspūdingų fejerverkų ir pompų, tačiau prasmingai. Koncertas „Centones meae urbi“ kviečia įvairialypei patirčiai: kultūrinei, muzikinei, dvasinei, istorinei, sujungiančiai Vilniaus istoriją su dabartimi. Kokia yra Vilniaus kultūrinė tapatybė? Tegul šis klausimas tampa baigiamojo Vilniaus festivalio koncerto leitmotyvu, kiekvieną klausytoją įkvepiančiu ieškoti savojo atsakymo.
Koncertas dalinai remiamas iš Nacionalinės programos lėšų.
