Menininkę veikia miesto gyvenimas, o ji savo kūriniais keičia savo miestą. Nuolatinis darbščios kompozitorės siekis – aplenkti laiką, sukurti daugiau nei tuo metu įmanoma.
Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinė premjera. Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirtą kūrinį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – L. Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas.
Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba.
Mintimis apie šį darbą pasidalijo L. Narvilaitė.
– Jums buvo patikėta ypatinga misija – parašyti muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui. Ar librete radote jums pasufleruotų akcentų?
– Man kaip klaipėdietei dalyvavimas šiame projekte yra išties ypatinga misija. Operos kūrimas leido dar giliau susipažinti su man artimo krašto istorija, asmenybėmis, kultūros tradicijomis. Operos librete jo autorius Arvydas Juozaitis suteikė nemažai užuominų apie visa tai, padėjusių pasirenkant muzikinę medžiagą. Kitaip sakant, pasufleravo takelius, kuriais eidami visi kompozitoriai savitais garsais piešėme pagrindinio istorijų operos kelio žemėlapį.
– Ištrauka iš pirmojo veiksmo jau skambėjo koncertuose. Kokie pirmieji įspūdžiai? Gal norėjosi kažką pridėti ar pakeisti? Ar svarbi buvo publikos reakcija?
– Buvo labai įdomu išgirsti gyvą rašomos operos fragmento atlikimą. LRT nufilmavo Klaipėdos dramos teatre įvykusį 100-mečio jubiliejinį koncertą ir patalpino mediatekoje, tad galiu klausytis vis iš naujo ir nagrinėti, kaip ten viskas skamba, ar pasirinktos meninės priemonės pasiteisino.
Publikos reakciją taip pat buvo įdomu išgirsti. Daug kas minėjo, kad mano kūrybos stilistika kinta. Aš pati ženklių jos pokyčių nejaučiu. Rašydama kūrinį labiausiai orientavausi į tai, kad jis turės skambėti atviroje erdvėje, Klaipėdos elinge. Turbūt kolegos pritars, jog tai kėlė papildomus iššūkius autoriams, ne tik atlikėjams ir organizatoriams.
– Kas jūsų rašomame veiksme svarbiausia? Kokias istorines asmenybes išvysime? Į kokį muzikinį sūkurį herojus įsuksite?
– Pirmajame operos veiksme susipažinsite su septyniais operos veikėjais iš tikrai didelio jų būrio. Tarp jų paminėčiau istorines asmenybes – spaustuvininką Martyną Jankų, lietuvninkų kunigą Vilių Gaigalaitį, iš didžiosios Lietuvos atvykusį buvusį knygnešį Joną Budrį, rašytoją Ėvę Simonait (Ieva Simonaitytė).
Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su didžiąja Lietuva. Jis išsakomas M. Jankaus, V. Gaigalaičio ir J. Budrio, kuris vėliau paskiriamas sukilimo vadu, šūkiu: „Mažoji Lietuva mūsų!“. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse Mažosios Lietuvos kaime. Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga. Dramatiški įvykiai bus vėliau, kolegų rašytuose veiksmuose.
– Kadangi autoriai skirtingi, kiekviena operos dalis bus savitos muzikinės kalbos, kūrinį atliks skirtingos atlikėjų sudėtys. Ar tarp keturių autorių vyko bendradarbiavimas? Kas taps kūrinio jungiamosiomis dalimis?
– Keturiese rašėme pagal vieno autoriaus sukurtą libretą. Kartu su operos statytoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu sutarėme dėl veikėjų balsinių charakteristikų, t. y. koks balsas dainuos vieno ar kito veikėjo partiją visuose operos veiksmuose. Tai mus sujungė.
Muzikinę medžiagą kiekvienas autorius rinkosi savarankiškai. Tikėtina, kad kūrinio visumos stilistika bus gana marga, nes mes esame skirtingo kūrybinio braižo kompozitoriai.
– Kuo jums, Klaipėdoje gyvenančiai kompozitorei, svarbi šio miesto istorinė praeitis?
– Ji yra tikrai svarbi, nors beveik visi mes ir mūsų vyresnės kartos giminės čia esame atvykėliai. Mano seneliai (iš mamos pusės) į Klaipėdą atvyko apie 1946-uosius, bėgdami nuo trėmimo. Tad man labai įdomu pažinti miestą, koks jis buvo XX amžiaus pradžioje, kuriame gyveno ir aktyviai veikė garsios Lietuvos kultūros asmenybės.
1923 metai Klaipėdos kraštui buvo labai reikšmingi. Tada Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią 100-ąją sukaktį. Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys...
– Viename iš interviu minėjote, kad kūrybai jus įkvepia nuolat besikeičiantis miestas.
– Klaipėda ir jūra yra nuolatinės, pasikartojančios mano kūrybos temos. Kitaip turbūt ir negalėtų būti. Į kokį miestą benuvykčiau, visus nejučiomis lyginu su savo gimtuoju miestu. Nors ir matau jo trūkumus, netobulumą, bet vis tiek Klaipėda yra mano miestas. Kaip ir lietuviško pajūrio smėlis – man pats balčiausias ir gražiausias, nežiūrint to, kad pietų jūrų vanduo daug šiltesnis.
Gyvenimas Klaipėdoje, kur viskas teka ramiau nei didmiesčiuose, manau, kūrėjui teikia privalumų. Tikra kūryba gimsta vienumoje, būnant tik su savo mintimis ir penkline. Žinoma, šio kūrinio atveju – ir su istorijų operos libretu, siekiant, kad jo prasmingi žodžiai suskambėtų meniškai paveikiais garsais.
