Nors kompozitoriaus Jievaro Jasinskio vadovaujamas ansamblis siejamas su džiazo muzika, bet, kaip sako programos iniciatorius, šiandien ribos tarp džiazo ir šiuolaikinės muzikos, roko ar elektronikos nyksta, nes vis daugiau kūrėjų siekia ieškoti naujų atspalvių ir apipinti džiazo muziką skirtingais stiliais.
Operos solistas, baritonas Giedrius Prunskus apie „Greener Grass“ projektą ir naujo ansamblio gimimą kalbėjosi su daug sričių savo veikloje apimančiu muzikantu J. Jasinskiu.
– Daugelio muzikos mėgėjų esi siejamas su Kaunu, o štai Pažaislio festivalyje debiutuojate su ansambliu „Vilnius Jjazz Ensemble 11“. Kodėl ansamblis atsirado būtent Vilniuje?
– Tai dar jaunas, bet jau turintis priešistorę ansamblis. Pirmieji jo pasirodymai nuskambėjo, tik pasibaigus pandemijai. Siekėme būtent Vilniuje suformuoti profesionalų, aukšto lygio džiazo orkestrą, nes iki tol mūsų sostinėje tokio nebuvo. Idėja kilo dar prieš užplūstant pandemijai, tad po jos, atsigavus muzikinei rinkai, pasirodė pirmasis mūsų projektas – muzika kino filmui „Vilniaus pokeris“.
Neretai sulaukiu klausimo, iš kur mano gyvenime atsirado Vilnius. Bet iš tiesų aš ir esu tikras vilnietis. Gimiau ir užaugau būtent šiame mieste, jame gyvenu iki šiol. Kaune, o tiksliau – Kauno bigbende – aš tiesiog dirbau, todėl daugeliui mano kūrybinis kelias siejasi su Kaunu.
Šiame kolektyve dirbau 11 metų, labai džiaugiuosi savo ilga ir prasminga karjera bigbende – nuo muzikanto iki kolektyvo vadovo. Esu labai dėkingas šiam kolektyvui, nes jame aš užaugau, subrendau kaip muzikantas, pamėgau džiazą ir bigbendo raiškos galimybių skalę.
Nuo šių metų pradžios palikau Kauno bigbendą, nes nusprendžiau, kad reikia judėti pirmyn. Viena iš to judėjimo pirmyn paskatų ir buvo ansamblio „Vilnius Jjazz Ensemble“ atsiradimas. Tiesa, ryšiai su Kauno bigbendu nenutrūko, retkarčiais pagroju jų koncertuose ir tikiuosi, glaudus mūsų bendradarbiavimas tęsis.
– Ar nuojauta manęs neapgauna: ansamblio pavadinime užkoduoti Jievaro Jasinskio inicialai?
– Taip, tai tarsi slapta žinutė mūsų gerbėjams, nors garsiai to niekam neskelbiu. Jeigu kas nors mus pavadina „Vilnius džiaz“, visada pataisau: „Vilnius – džei džiaz“. Tegul lieka intriga. Kita vertus, tai mano iniciatyva suburtas kolektyvas, vienijantis ne tik atlikėjus, bet ir kompozitorius. Visi ansamblio nariai – aktyvūs muzikantai, žinomos asmenybės, o iš vienuolikos ansamblio narių net devyni kuria muziką. Esame net parengę programą, kurioje skamba visų devynių mūsų kūrėjų muzika.
Pavadinime nurodytas skaičius 11 nusako būtent šiame projekte grojančių ansamblio narių skaičių. Koncertuojame įvairiomis sudėtimis, o vienuoliktukas – komanda, su kuria pasirodėme džiazo klube „Jazz Cellar 11“.
Tokiuose klubuose sunku būtų sutalpinti visos sudėties bigbendą, o 11 – optimalus atlikėjų skaičius, leidžiantis išgauti pilnavertį skambesį, tikra futbolo komanda... Taip jau sutapo, kad kartą tame klube koncertavome kovo 11-ąją, tad tuo metu mus simboliškai lydėjo trigubas vienuoliktukas.
Savo aranžuotes pritaikome būtent tokiai sudėčiai: ritmo grupė ir septyni pučiamieji instrumentai, tad viskas optimalu ir puikiai išspręsta.
– Daugelis yra girdėję apie J. Jasinskį, kaip atlikėją ar populiarų kūrinių aranžuotoją, o šiuo metu vis dažniau išgirstame apie J. Jasinskį – kompozitorių, kuriantį ne tik dainas, bet ir didelės apimties kūrinius. Kas tau yra muzikos komponavimas ir kaip jis atsirado tavo kelyje?
– Džiaugiuosi šiuo klausimu ir tuo, kad tampu pastebimas kaip kompozitorius. Iš tiesų, prieš imdamasis savarankiškų kompozicijų nuėjau ilgą aranžuotojo kelią – dariau tai daugiau nei dešimt metų. Tai buvo puiki praktika – įgijau pažinčių, suformavau savo įvaizdį ir netgi karjerą.
-Bet iš tikrųjų kurti pradėjau gerokai anksčiau. Jau paauglystėje grupės „Bekešo vilkai“ koncertuose skambėjo mano muzika. Kūriau visada, tik tai nebuvo taip matoma. Taip aranžuotės tapo patikimu tiltu į kitokią muziką, į tokias formas kaip simfonija „Iš šiaurės Jeruzalės“ ar „Sūduvos misterija“.
Tiesa, pandemijos metų nepraleidau veltui – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau kompozicijos studijas pas Mindaugą Urbaitį. Tad mane netgi pamalonina, kai viešai esu pavadinamas kompozitoriumi. Bet kiekvienam kuriančiam ar bandančiam kurti tikrai rekomenduočiau išbandyti save aranžuojant. Tai – puiki praktika, išmokanti žemiškų dalykų.
Kūryba gali išlaisvinti iki beribių fantazijų, kurias sunkoka realizuoti, o aranžuotės praktika ir ypač – buvimas atlikėju – padeda suvokti, kas yra patogu muzikantui ir gali būti atliekama be nežemiškų pastangų, nors ir pasiekiant tą patį kokybišką rezultatą. Tai – tarsi struktūriškumo bei organizuotumo ir visiškos kūrybos laisvės derinys.
Tad aranžavimo ir toliau neatsisakau, tęsiu šią praktiką ir džiaugiuosi, kai tenka sudalyvauti tokiuose dideliuose projektuose kaip birželio devintąją vykęs Andriaus Mamontovo koncertas su Modesto Pitrėno diriguojamu simfoniniu orkestru.
– Ar jau galėtum įvardinti savo kūrybos stilių?
– Nežinau, ar galėčiau įvardinti konkrečią stilistiką. Gal greičiau pasakyčiau, kad turiu savo braižą. O kalbant konkrečiau, savo kūrybą pavadinčiau laviravimu tarp džiazo ir akademinės muzikos. Žinoma, didelę įtaką kūrinio stilistikai turi kolektyvo, kuriam rašau, sudėtis.
Dažnai kurdamas muziką žinau ne tik kolektyvą, bet ir konkrečius muzikantus, atliksiančius kūrinį. Atsižvelgiu į jų gebėjimus bei galimybes, braižą, atlikimo filosofiją. Taigi, laviruodamas tarp trijų banginių – džiazo, populiariosios muzikos ir akademinės kūrybos, save laikau daugiau džiazo žmogumi, nors mano abu aukštojo mokslo diplomai liudija akademinio muzikanto išsilavinimą. Žaviuosi džiazo laisve, bet kartais pasiilgstu subtilesnių, emocionalesnių akademinės muzikos spalvų.
Džiazo ir akademinės muzikos pasauliai yra gana atskirti vienas nuo kito. Bandant juos suartinti, galima atrasti įdomių dalykų. Štai ruošdamas vieną iš savo albumų į vieną būrį pakviečiau džiazo muzikantus ir vadinamuosius „akademikus“. Grojome mano kompozicijas, pagrįstas minimalizmu ir improvizacijomis.
Buvo įdomu stebėti prieštaringas akademinių muzikantų reakcijas, paprašius jų improvizuoti kuriant skambesio faktūrą. Bet paaiškinus paprasčiausius dėsnius, jiems tai puikiai pavyko ir netgi patiko.
Buvo įdomu stebėti susipažįstančius „džiazmenus“ ir „akademikus“, iki tol vienas kito net nemačiusius, stebėti anekdotuose apie muzikantus pasakojamas situacijas, vykstančias realiame gyvenime. Na, kad ir tai, jog akademiniai muzikantai į repeticiją ateina anksčiau, o džiazo atlikėjai nuolatos vėluoja... Tik pasitvirtino taisyklė, kad anekdotuose užfiksuotas tikras gyvenimas.
– Kas laukia klausytojų Pažaislio muzikos festivalio koncerte „Greener Grass“. Ar teisingas mano spėjimas, kad tai – šeimyninio kūrėjų dueto kūrybos vakaras?
– Niekur to neafišuojame, bet tai – tiesa. Šis projektas – mano ir mano žmonos Dorotėjos Būdaitės bendra kūryba, nors gyvenime laikomės principo: namie mes – šeima, o muzikos pasaulyje – atskiros asmenybės.
Ši programa turi įdomią atsiradimo istoriją. Prieš keletą metų atlikome ją Kėdainiuose su dainininke Simona Jakubėnaite, o šį kartą pasirodysime su Kotryna Juodzevičiūte. Su šia atlikėja mus vienija jau ne vienas kūrybinis projektas, su ja dirbti labai malonu – randame bendrą kalbą.
Mes bendravome ir projekte „Vilniaus pokeris“, kartu įrašinėjome albumą „Deadly dance“. Koncerte Obelynėje Kotryna atliks dainas, kurios buvo sukurtos seniai, dar studijų metais, bet jos atsirado labai natūraliai, kuriant muziką savo malonumui. Kartais net pasiilgstu to ramaus, laisvo gyvenimo etapo, ypač itin aktyviu dabartiniu laikotarpiu.
Dabar nusprendėme išleisti šias dainas į pasaulį. Žinoma, koncertą papildys ir kiti numeriai: mūsų ansamblio narių kurtos instrumentinės kompozicijos.
Koncerto temą įkvėpė pastebėjimas, kad žmonės dažnai žiūri į kaimyno pievelę, nematydami savosios. Galbūt posakis „kaimyno žolė žalesnė“ populiaresnis Amerikoje, bet ir mums, lietuviams, kartais vertėtų atsigręžti į savo kiemą.
Muziką šioms dainoms kūrėme kartu su Dorotėja, o tekstai – šimtu procentų jos kūryba. Juk Dorotėja – šios srities profesionalė, studijavusi anglų filologiją.
– Paklauskime pačios Dorotėjos, ką ji gali pasakyti apie kūrybinį „Greener Grass“ programos procesą?
– Aš esu melodijų žmogus. Nebūtinai vokalinių, bet melodingumas muzikoje man svarbus, jį girdžiu, įsimenu. „Greener Grass“ programoje dainų daug ir jos visos skirtingos: nuo baladžių iki fanko. O stilių samplaika manęs negąsdina, nes suteikia programai spalvingumo.
Rašydama tekstus, sugaištu daugiau laiko nei rašydama muziką, nes visada siekiu sukurti žinutę. Kartais ji gali tiesiog kviesti šokti, kartais – kalbėti apie pažadus keistis, netektį, pavydą ar viltį.
Žodžių junginys „Greener Grass“ arba lietuviškai – „žolė žalesnė“ – iš tiesų apibūdina tai, jog neretai nemokame įvertinti savo vejos, nes visada ją lyginame su kaimyno, kaimyninės šalies ir t. t.
Kviečiame pamiršti nuomonės formuotojų nuotraukas ir nesilyginti su kitais, įsiklausyti į save ir pasitikti vasarą Pažaislio muzikos festivalyje. Mes savo ruožtu dedame visas jėgas, stengdamiesi plėsti džiazo žanro ribas ir parodyti, jog džiazas yra kur kas daugiau nei improvizacijos ar bibopas, o šokti galima ne tik skambant svingui.
– Pažaislio muzikos festivalio šūkis – „Kuriame meilę muzikai“. Kas gi tavo požiūriu yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?
– Gražus sutapimas, nes ką tik pasakojau apie išsiilgtą jausmą rašyti muziką tiesiog savo malonumui. Taip jau nutiko, kad programa „Greener Grass“ radosi būtent iš meilės muzikai. Žvelgiant iš kūrėjo perspektyvos, meilė muzikai – tai džiaugsmas kurti, mėgavimasis kūrybos procesu, repeticijomis, koncertais. Man tai – apibendrinantis meilės muzikai apibrėžimas.
Suprantu, kad festivalio šūkis labiau orientuotas į klausytojus, tad linkėčiau, kad ir publika sugertų dalelę atlikėjų skleidžiamos meilės muzikai. Juokaujame, kad džiazo muzikos koncertų dažniausiai klausosi džiazo atlikėjai, bet aš linkiu, kad tą aistrą muzikai perimtų ir su džiazu tiesiogiai nesusiję klausytojai.
Juk nepaprastų spalvų galima atrasti ne tik akademinėje ar populiariojoje muzikoje, bet ir tokioje vadinamoje „nišinėje“ stilistikoje, kurią mes atnešime į nuostabią Obelynės sodybos aplinką. Mano siekis, kad, pamėgę tokią muziką, klausytojai nebegalėtų be jos gyventi. Užsikrėstų ja ir klausytųsi visur bei visada.
Tik patikslinsiu, kad dažnas klausytojas, išgirdęs programos „Greener Grass“ dainas, laisvai gali jas palaikyti populiariosios muzikos kūriniais. Tai išties yra nuoširdžiai sukurtos, originaliai aranžuotos dainos, kuriose kiekvienas ras sau artimą stilių.
