„Visas šis platus Jūsų veiklų spektras liudija didžiulę energiją, smalsumą ir siekį nuolat tobulėti žengiant tuo keliu, kuris yra visiškai Jūsų“, – sveikindamas laureatę teigė kultūros ministras Simonas Kairys.
Ta proga – pokalbis su K. Anusevičiūte, kuriame ji pasakoja apie savo muzikinę kelionę, paneigia paplitusius mitus apie altininkus ir primena, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės tikrai pildosi.
– Kaip susipažinote su muzika?
– Mano giminėje nėra daug muzikų profesionalų, bet visada per šventes, susitikimus skambėdavo dainos. Tėvai pasakojo, kad vaikystėje maniau, jog kiekvienuose namuose turi būti pianinas. Vieną kartą svečiuose net paklausiau: „O kur pianinas?“ ir nusivyliau sužinojusi, kad jo čia nėra.
Instrumentas namuose man buvo savaime suprantamas dalykas, nes jis stovėjo ir pas senelius, ir pas pusseseres, pusbrolius. Ar profesionalai, ar ne – visi grodavo. Kai man sukako penkeri metai, tėvai paklausė, kokiu instrumentu norėčiau skambinti. Jiems paminėjau smuiką, fortepijoną, arfą, kankles, fleitą.
Tuomet iš savo tetos, kuri yra smuiko mokytoja, gavau mažytį smuikelį. Vėliau ketverius metus mokiausi Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje pas mokytoją Audronę Tamulienę, pas ją tęsiau mokslus jau perėjusi į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.
– O kada į Jūsų rankas pateko altas?
– Mano mokytoja mokė groti smuiku, tačiau jos specialybė buvo altas. Taip nutiko, kad išgirdau, kaip grojo jos vienintelė mokinė, pasirinkusi altą. Nuo to laiko visada kirbėjo mintis, kad noriu pabandyti groti šiuo instrumentu. Man patiko žemesnis alto tembras, jo gilumas, jautrumas, savitas melancholiškumas.
Grojančiųjų smuiku buvo labai daug, o altu itin mažai – toks išskirtinumas traukė. Tačiau žinojau, kad pakeitusi instrumentą žengčiau žingsnį atgal, turėčiau kai kurių dalykų vėl mokytis nuo pradžių. Todėl abejonės kirbėjo iki vienuoliktos klasės, kol mokytoja pasakė, kad atėjo metas apsispręsti: ar pasirinkti altą, ar toliau groti smuiku. Nusprendžiau siekti savo svajonės ir niekada dėl to nesigailėjau.
– Apie altininkus sklando daug mitų. Bene labiausiai paplitęs, kad juo groja nepasisekę smuikininkai – taip altas tampa savotišku gelbėjimosi ratu, norint išlikti muzikos vandenyse. Ar esate susidūrusi su įvairiais mitais, galbūt galėtumėte juos paneigti arba patvirtinti?
– Taip, vienas labiausiai pasklidusių mitų – prasčiau grojantys smuikininkai renkasi altą. Man dažnai sakydavo: „Kristina, tu gi gerai groji smuiku, kam tau pereiti į altą?“ Girdėdavau kitus pabrėžiant, kad be smuiko nebus karjeros, kad su altu tarp atlikėjų tampi nematomas. Anksčiau labai dramatiškai reaguodavau į tokius komentarus, puldavau įrodinėti, kad tai netiesa, kad altininkai nėra nepasisekę smuikininkai. Manau, kad mitus reikia paneigti ne kalbomis, o darbais.
Tvirtai prieštarauju gana paplitusiai nuomonei, kad altu groti yra lengviau. Aš grojau Niccolò Paganini Kapričą, op. 1 Nr. 24, tiek smuiku, tiek altu. Būtent altu jį atlikti yra daug sudėtingiau. Daugiau pastangų reikia norint išvibruoti visą didesnį instrumentą, o ir pačios stygos atsiliepia sunkiau. Galų gale svarbiausia, kas ir kaip prakalbina instrumentą, juk smuikas ar altas – tai tik įrankiai.
– Kaip apibūdintumėte savo ryšį su instrumentu?
– Pirmiausia, jis yra mano dalis. Visą dieną praleidžiu nešiodama jį ant savo pečių, grodama. Altas visą laiką šalia, net ir dabar (žvilgteli į šalia padėtą instrumentą). Prisimenu ir tokią juokingą situaciją: atostogų metas, oro uoste laukiu skrydžio ir staiga mano kūnas aptirpsta, nes nematau instrumento. Išsigandau, kad kažkur palikau. Prireikė laiko, kol suvokiau, kad aš išvažiavau pailsėti ir jo neturi būti šalia. Žvelgiant labiau iš vidinės pusės – altas man yra priemonė kalbėti, išreikšti savo mintis, kurių negalėčiau išsakyti žodžiais. Kai susikaupia įvairios emocijos, galėčiau groti ir groti, viską išsakyti muzika. Tai tampa tavo dalimi, per kurią perleidi jausmus, o kartu ir įprasmini, sugyvini instrumentą.
– Ar turite savo repertuare kūrinį, kuris yra įgavęs ypatingą reikšmę?
– Tai būtų Henri Vieuxtemps’o Kapričas altui solo, op. 55. Šis kūrinys yra vienas iš nedaugelio, kuris vis sugrįžta pas mane ir aš jį vis turiu kažkur atlikti. Net yra toks žargonas – turėti rankose. Tai reikštų mokėti kūrinį atmintinai, būti tinkamos formos, gebėti jį atlikti įvairiomis aplinkybėmis. Taip šis Kapričas mane lydi jau kokius aštuonerius metus. Pirmą kartą jį išmokau dar būdama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro kurso studente. Kaip tik dabar jis yra mano repertuare, šalia Lillianos Fuchs „Fantasia“ (pirmoji dalis iš „Sonata pastorale“) ir kartu su kvartetu atliekamo Krzysztofo Pendereckio Trečiojo styginių kvarteto.
– Užsiminėte apie Valstybinio Vilniaus kvarteto veiklą, su kuriuo muzikuojate nuo 2020 metų. Koks Jūsų santykis su šiuo ansambliu?
– Kvartetas yra kamerinės muzikos šedevras. Profesorius Petras Radzevičius visada aukštindavo kvartetą kaip žanrą, kaip ansamblį. Taip ir man persidavė supratimas, kad ši atlikėjų sudėtis yra muzikinė viršūnė. Prie to prisidėjo ir profesorius Augustinas Vasiliauskas, ilgametis Vilniaus kvarteto violončelininkas, kuris akademijoje dėstė kvartetą. Matydama, kad profesoriui tai yra visas gyvenimas, stebėdama jo rimtą, atsakingą požiūrį, svajodavau ir aš. Prisimenu, kai mano vyras paklausė, kur ir kaip aš save įsivaizduočiau ateityje, atsakiau, kad noriu gyventi ir kurti Lietuvoje, o idealiausias darbas būtų groti kvartete.
Čia ir pasitvirtino posakis, kai įspėjama svajoti atsargiai (juokiasi). Tada buvau kokių 21–22 metų, studijavau, dirbau altų grupės koncertmeistere orkestre „Kremerata Baltica“ ir net neįsivaizdavau, kad po kelerių metų sulauksiu netikėto skambučio iš profesoriaus A. Vasiliausko. Po to lemtingo pokalbio taip ir esu su kvartetu. Aš be galo laiminga, kad galiu muzikuoti su savo kolegomis, tai didelė mano gyvenimo dalis.
– Kas lemia sėkmingą kvarteto veiklą?
– Mes esame keturi individualistai, susirinkę būti kartu. Kiekvienas per repeticijas dalinamės muzikiniais įsivaizdavimais, interpretacijomis, pasiūlymais. Tai bendras kūrybinis procesas. Žinoma, ir kvartete visko būna, tai nėra kalba vien tik apie aukštas materijas, neaprėpiamus meninius polėkius. Šiuo atveju labai svarbus profesionalumas: kad ir kas atsitiktų, programa privalo būti paruošta, koncertai turi įvykti.
– Spalvingą Jūsų muzikinę kelionę apima gastrolės kartu su „Kremerata Baltica“, priklausymas Valstybiniam Vilniaus kvartetui, aplankytos žymiausios koncertų salės, laimėtos laureatų vietos konkursuose – tai nurodo plačią atlikėjiškos raiškos sritį, kurią vainikavo laimėta Jaunojo atlikėjo premija. Ką tai Jums reiškia?
– Tai rodo, kad einu teisinga kryptimi, priimu teisingus sprendimus. Smagu, kad tai turi prasmę ir yra įdomu ne tik man, bet ir aplinkui esantiems žmonėms. Išties, gera būti taip įvertintai.
– O kokie įvertinimai, pasiekimai Jums gyvenime yra svarbiausi?
– Koncertai, konkursai, laimėjimai, be abejonės, veikia mano muzikinį kelia, jį papildo. Tačiau mano didžiausias laimėjimas yra mano patirtys.
Tai tokios galimybes, dėl kurių turėjau progą groti Niujorko „Carniege Hall“, Berlyno filharmonijoje, buvau apsupta tokių muzikantų kaip Gidonas Kremeris, Mischa Maisky, Marta Argerich, Tabea Zimmermann. Tai yra aukščiausio kalibro menininkai. Tokių patirčių niekas negalės ištrinti iš mano širdies.
– Galbūt pasidalintumėte mintimis, planais ateičiai?
– Norėčiau surengti įvairių koncertų, projektų, o svarbiausia, kad muzika toliau būtų mano gyvenime. Tačiau šių dienų kontekste, net nekalbant apie muziką ar mano asmeninius išgyvenimus, iškyla daug klausimų: kas yra teisinga, kas yra tikra? Pastaruoju metu, kai pradedu nerimauti, kai viduje pradeda kirbėti nežinia ir baimė, pakartoju sau – viskas bus gerai. Jaučiu, kad yra labai daug dalykų, kuriuos noriu ir galiu padaryti su muzika.
