Vidaus reikalų ministerijos pastatų apsupta vidinė erdvė nežavi archaika, tačiau, aplenkęs autotransporto aikštelę, patenki į gan jaukią koncertui skirtą erdvę: pakankamai vietos chorui, simfoniniam orkestrui, nuo lietaus saugančiam stogui ir klausytojams.
Šį kartą jie buvo pakviesti paklausyti Carlo Orffo „converto scenico“ (sceninio koncerto) „Afroditės triumfas“. Klausytojų mėgstama pirmoji C. Orffo kantatų trilogijos dalis – „Carmina burana“, tačiau šįkart – rečiau girdimas sceninis pasakojimas kėlė susidomėjimą.
Triumfas ((itališkai – trionfo) šiuo atveju reiškia romėnišką arba renesansišką procesiją, šventę. Naudodamas žodį „trionfo“, C. Orffas siekė sukurti kūrinį, tarsi tęsiantį Renesanso, baroko kaukių ir pokylių tradiciją. Pradėjęs jį kurti 1947-aisiais, baigė 1951 m., o premjera įvyko 1953 m. vasario 14 d., „La Scala“ teatre Milane, diriguojant Herbertui von Karajanui.
Šį kartą atlikimui savotiško iškilmingumo suteikė ilgai gaudę Arkikatedros varpai. Sustingę pirmų akordų laukė solistai Lauryna Bendžiūnaitė, Karolis Kašiuba ir Vladimiras Prudnikovas.
„Afroditės triumfo“ tekstai paremti lotyniškais Catullio vestuvių eilėraščiais, taip pat fragmentiškais graikiškais Sappho ir Euripido tekstais. Catullus yra pagrindinis C. Orffo įkvėpimo šaltinis ir vedlys naudojant klasikinį lotynų ir graikų tekstą.
C. Orffas sugalvojo savo naujame darbe išaukštinti santuoką ir užbaigti „trionfo d'amore“ kulminacija, vaizduodamas vestuvinę puotą, – kaip pateikiama klasikinėje literatūroje. Gal todėl kūrinio paantraštė „Concerto scenico“ reiškia, kad čia sąmoningai nėra siužeto, nors gražiai pateiktoje koncerto programėlėje spausdintas dainuojamo teksto vertimas atskleidžia tam tikrą veiksmų seką: nuotakos ir jaunikio laukiančiųjų maldos, vestuvių procesija, nuotakos ir jaunikio pristatymas, maldos santuokos dievui Himenėjui, vestuviniai ritualai jaunavedžių kambario prieigose, nuotakos palyda, vestuvinės giesmės ir Afroditės apsireiškimas.
Nepaisant didelio orkestro, jo išraiška yra santūri, daugiau – fortepijonui, mušamiesiems, išryškinant unisonų, ritmikos svarbą. Raiškus žodis, skiemuo, jo fonetinė ištara, intonavimas, emocinė prasmė – svarbiausia. O tai būtina pajusti klausytojui, nesuprantančiam nei lotyniško, nei graikiško žodžio. Ritmika sutelkta į choro solistų dainuojamą lotynišką tekstą, o graikiškas skamba daininguose choro epizoduose.
Solistams šioje partitūroje neskirta bendrauti, tačiau bendratį jie randa dainuojamų epizodų sandaroje, emocinėje muzikos prigimtyje.
Nuo pat pirmųjų taktų – didelis malonumas buvo klausyti tokio kokybiško solistų dainavimo. Kaip ir kitose C. Orffo kantatose, „Afroditės triumfo“ vokalinės partijos sunkios: šuoliai per kelias oktavas, didžiulis diapazonas, nepaisant balso specifikos, „dolcissimo“ nuoroda aukštame registre, melizmatinės kadencijos.
L. Bendžiūnaitė, brandžiai dainuojanti Europos scenose, retsykiais Lietuvoje, turėjo puikų partnerį – tenorą K. Kašiubą, nenusileidusį nei meistryste, nei menišku teksto įprasminimu. Puikų „vaidmenį“ parengė V. Prudnikovas. Derindamas rečituojamą ir dainuojamą tekstą (partitūroje pažymėtą „libero assai“), jis sukūrė savotišką veiksmo komentatoriaus personažą.
Atlikdamas partitūros nuorodas (pasakoma frazė naudojant „glissando“, ritminį judėjimą, artikuliuotas balses ir kt.), suteikė skambėsenai ir daug prasminių niuansų. Komentavo tai pašiepdamas, tai pasidžiaugdamas, šmaikštaudamas – nesuprantamo teksto frazėms suteikė žaismės, o kūrinio dramaturgijai gyvybingumo.
Kauno valstybinis choras (meno vadovas Robertas Šervenikas) stovėjo gal ir tolokai už orkestro. Norėjosi girdėti ryškesnį jo skambesį. Buvo epizodų, kuriuose privalėjo geriau pajusti dirigento ekspresiją. Tačiau galima buvo justi moterų chorų lyrinius atspalvius. Dvi choro solistės tvarkingai, gerai intonuodamos dainavo solo – nors ir neįvardintos pavardės, jos buvo pagerbtos solistams lenkiantis finale.
Prasmingai parengtą C. Orffo kūrinį tikėkimės dar išgirsti koncertų salėje ir kitame kontekste.
