Austrų ansamblis savo kūrybinę veiklą skiria N. Paganini kūrybai propaguoti. Kvartetas ne tradicinis, bet priartinantis klausytoją prie didžiojo italų smuikininko, kompozitoriaus muzikos. Ryškus vaidmuo joje tenka gitarai.
Nacionalinės filharmonijos scenoje išvydome pasaulyje daug koncertuojančius muzikantus – Mario Hosseną, Martą Potulską, Alexanderį Swete ir ypač žavėjusią violončelininkę Lilianą Kehayovą. Jie ne tik ryškūs muzikai, meistriškai valdantys instrumentus, bet ir puikiai jaučiantys XIX a. stilistiką. Todėl klausytojai galėjo be įtampos pasinerti į sąlygišką N. Paganini laikų Vienos atmosferą.
Gandai apie N. Paganini – smuiko magą, burtininką ir fantastiškus jo nutikimus scenoje sklido ne tik Italijoje. Apie Europoje spausdinamuose žurnaluose skelbiamus neįtikėtinus N. Paganini smuikavimo ypatumus buvo kalbama muzikantų bendruomenėse, nesiliovė ginčai dėl galimybių taip fantastiškai („velniškai“ !) valdyti instrumentą.
Paryžiaus smuikininkai, pamatę jo „24 kaprisų“ rankraštį ,išreiškė nepasitikėjimą „tokiu šarlatanu, kuris bando užrašyti tai, kas nesugrojama“. Tačiau grįžę iš Italijos, pasakojo visa tai girdėję. Kaip rašė Heinrichas Heine, „Paganini lengvu stryko judesiu klausytoją nuvesdavo į saulėtus tolius arba prieš akis atverdavo siaubo kupinas prarajas“.
Šiandien mūsų klausos, atrodo, niekas nebenustebins. Vilniaus festivalio koncerte N. Paganini Variacijos 24-ojo kapriso tema (solistas M. Hossenas) skambėjo efektingai, savitai (originali aranžuotė ansambliui), variacijas jungiant gitaros intarpais. N. Paganini 24 kaprisai, „Cantabile“ kadaise įtvirtino naują smuikavimo stilių, kuriam būdinga nežabota technika ir visada šiam kompozitoriui buvęs svarbus kerintis melodingumas.
Ansamblio pasirinkti kūriniai perteikė anų laikų žmonių gyvenimo ritmą. Iš 15-kos ispanų gitaristo N. Paganini įkvėpusių kūrinių koncerte skambėjo kvartetai Nr. 1 smuikui, altui, gitarai ir violončelei a-moll bei Nr. 9 D-dur, „Terzetto“ smuikui, gitarai ir violončelei D-dur.
Klausytojai galėjo pajusti klasikinei muzikai suteiktų romantinių sparnų plazdėjimą. Skambantys menuetai tarsi atvėrė uždarų menių erdves ir gracingu, publiką šokiravusiu „alla Valtz“ sūkuriu nuskriejo vešliu miesto parku.
Kūriniai gana įprasti savo forma ir išraiška – nenuostabu, kad daugelis buvo dedikuoti „alle amatrici“ („mėgėjams“). Smuikininkas M. Hossenas smuikavo į viršų kylančiais pasažais, subtilia nuotaikų kaita, neforsuota ritmika ir technikos įmantrumu siekė perteikti muzikavimo malonumą.
„Adagio cantabile“, net ir „Rondo“ dalyse gausu romantiškų jausenų, gražaus išdainavimo, subtiliai niuansuotų frazių – jos kvėpavo, leido klausytojams patirti malonumą, kurį jautė ir į romantiškąją praeitį nuklydę atlikėjai.
Mūsų amžius koncerto dvasią perskrodė Rainerio Bischofo kūriniu „Nicolo“ – savitu, nesakyčiau, kad sužavėjusiu, šypsniu N. Paganini genijui.
